Pokyčiai dažnai kelia įtampą, nes juose gausu nežinomybės, kontrolės praradimo jausmo ir baimės suklysti. Tačiau pati problema dažniausiai nėra pokyčiai, o mūsų požiūris į juos. Tinkamai suformuota vidinė laikysena gali padėti ne tik lengviau priimti neišvengiamus pasikeitimus, bet ir paversti juos augimo, galimybių bei sąmoningo pasirinkimo šaltiniu.
Kodėl pokyčiai tokie sunkūs?
Žmonės natūraliai linkę siekti stabilumo ir prognozuojamumo. Mūsų psichika saugumą dažnai tapatina su tuo, kas pažįstama, todėl bet kas, kas griauna nusistovėjusias taisykles, gali atrodyti kaip grėsmė. Dėl to bet koks pokytis, net jei objektyviai yra naudingas, gali sukelti pasipriešinimą.
Be to, pokyčiai dažnai atneša situacijas, kuriose:
- nežinome, kas mūsų laukia;
- negalime visiškai kontroliuoti proceso;
- turime mokytis naujų įgūdžių arba atsisakyti senų įpročių;
- iškyla nesėkmės ir atstūmimo rizika;
- gali kisti mūsų statusas, tapatybė, santykiai.
Dėl šių priežasčių natūrali pirmoji reakcija į pokyčius dažnai būna baimė ar pasipriešinimas. Tačiau tai nėra nei galutinė, nei neišvengiama būsena – ją galima keisti ugdant kitokį požiūrį.
Požiūris, kuris palengvina pokyčius: augimo mąstysena
Vienas iš efektyviausių požiūrių, padedančių lengviau priimti pokyčius, yra vadinamoji augimo mąstysena. Tai įsitikinimas, kad gebėjimai, įgūdžiai ir net asmeninės savybės nėra statiškos – juos galima lavinti, plėsti ir stiprinti per pastangas, mokymąsi ir patirtį.
Priešinga laikysena laikoma fiksuota mąstysena, kai tikima, jog „toks jau esu“, „man nesiseka su technologijomis“, „nesu kūrybingas“ ir panašiais teiginiais, laikančiais mus siaurame savęs supratimo rėme. Tuomet pokyčiai atrodo kaip grėsmė: jei kažkas nepavyks, tai ne „patirtis“, o „įrodymas, kad esu nevykėlis“.
Kaip augimo mąstysena keičia santykį su pokyčiais?
Turint augimo mąstyseną, pokyčiai nebeatrodo kaip pavojus tapatybei. Jie tampa natūralia gyvenimo dalimi, galimybe išmokti kažko naujo ir tapti stipresniu žmogumi. Tuomet:
- nesėkmės suvokiamos kaip grįžtamasis ryšys, o ne kaip nuosprendis;
- nežinomybė kelia smalsumą, o ne vien tik baimę;
- iššūkiai suvokiami kaip treniruotė, ne kaip bausmė;
- svarbesnis tampa procesas ir pastangos, o ne vien tik galutinis rezultatas.
Tokiu būdu pokyčiai tampa valdomesni: negalime kontroliuoti visko, kas vyksta aplink, tačiau galime kontroliuoti, ką pasirinksime daryti, kaip mokysimės ir augame šių pokyčių akivaizdoje.
Penki pagrindiniai augimo požiūrio principai
Augimo mąstysena nėra abstrakti idėja – ją galima paversti konkrečiais kasdieniais principais. Šie penki akcentai gali ženkliai pakeisti tai, kaip išgyvenate pokyčius:
1. „Aš mokausi“ vietoje „Aš nemoku“
Vietoj kategoriškų teiginių „aš to nesugebu“ vertinga vartoti formuluotę „dar to nemoku“. Vienas žodis „dar“ leidžia smegenims atsiverti galimybei mokytis. Tai ne tuščias pozityvumas, o priminimas, kad dauguma įgūdžių lavinami – nuo naujos programos darbe iki emocijų valdymo santykiuose.
Priimdami pokyčius galite sąmoningai klausti savęs: „Ko šioje situacijoje galiu išmokti?“ ir „Kokį įgūdį turiu sustiprinti, kad būtų lengviau?“ Tokiu būdu dėmesį nukreipiate nuo baimės į ugdymąsi.
2. Dėmesys įtakos ribai
Pokyčių metu dažnai jaučiamės bejėgiai, nes susiduriame su daugybe dalykų, kurių nekontroliuojame – įmonės sprendimai, ekonominė situacija, kitų žmonių pasirinkimai. Augimo požiūris kviečia skirti du laukus: tai, ko negaliu kontroliuoti, ir tai, ką galiu daryti čia ir dabar.
Naudinga sau reguliariai priminti:
- ko tikrai negaliu pakeisti (terminų, kitų sprendimų, globalių procesų);
- ką galiu pakeisti (savo laikyseną, pasiruošimą, klausimus, kuriuos užduodu, įgūdžius, kuriuos lavinu).
Kai sąmoningai nukreipiate energiją į įtakos ribą, mažėja bejėgiškumo jausmas ir lengviau imtis konkrečių veiksmų, net jei pokytis vis dar gąsdina.
3. Smalsumas vietoje vertinimo
Vertinanti laikysena greitai peršoka į etiketes: „čia blogai“, „čia nesąmonė“, „nieko gera iš to nebus“. Tuo tarpu smalsumas kviečia klausti: „Įdomu, kas iš to gali išeiti?“, „Kuo šis pokytis gali man būti naudingas ilgalaikėje perspektyvoje?“
Smalsumas neignoruja rizikų, bet leidžia išvysti platesnį vaizdą. Jis skatina ieškoti informacijos, klausti, suprasti priežastis, o ne tik atmesti. Toks požiūris padeda ramiau įsitraukti į nepažįstamas situacijas, nes pagrindinė nuostata tampa ne „apsiginti“, o „suprasti“.
4. Pokytis kaip procesas, o ne vienkartinis įvykis
Viena dažniausių klaidų – galvoti, kad pokytis įvyksta „čia ir dabar“: įsigalioja nauja tvarka, pradedate naują darbą, įvyksta skyrybos ar gimsta vaikas. Tačiau realybėje pokytis dažniausiai yra ilgesnis procesas, sudarytas iš etapų: pasiruošimo, pereinamojo laikotarpio ir stabilizacijos.
Priimdami pokytį kaip kelią, o ne vieną momentą, galite:
- realistiškiau vertinti savo lūkesčius – kad pradžioje bus chaoso ir mokymosi kreivė;
- skirstyti užduotis į mažesnius žingsnius, o ne reikalauti iš savęs idealaus rezultato iš karto;
- pamatyti pažangą – mažus, bet svarbius pasikeitimus kelyje.
Tokiu būdu pokytis tampa ne siaubingu šuoliu į nežinią, o žingsnių seka, kurią galima planuoti, stebėti ir koreguoti.
5. Savęs ir kitų ribų priėmimas
Augimo požiūris nėra naivus tikėjimas, kad „galiu viską, jei tik labai noriu“. Priešingai – jis remiasi realistišku savo ir kitų ribų priėmimu. Tai reiškia, kad pokyčių metu:
- leidžiate sau pavargti ir ilsėtis, o ne reikalaujate iš savęs nuolatinio maksimalumo;
- pripažįstate, kad kai kuriuos dalykus teks mokytis ilgiau ar su pagalba;
- suprantate, jog ir kiti žmonės turi savo tempą, baimes ir galimybes.
Toks ribų suvokimas padeda išvengti perdėto perfekcionizmo ir kaltės, kad „nesusitvarkau su pokyčiais taip gerai, kaip turėčiau“. Priėmimas nereiškia pasidavimo, tai – sąmoningas tikrovės pripažinimas, nuo kurio galima atsispirti.
Praktiniai žingsniai, padedantys ugdyti šį požiūrį
Pats požiūris neatsiranda per naktį, tačiau jį galima kryptingai lavinti kasdieniais, palyginti paprastais veiksmais. Svarbiausia – nuoseklumas ir sąmoningumas.
Kasdienė „pokyčių higiena“
Siekiant lengviau priimti pokyčius, verta įtraukti į kasdienybę tam tikras praktikas:
- Trumpas refleksijas dienos pabaigoje. Užrašykite: kokį pokytį šiandien pastebėjau? Ką jis manyje sukėlė? Ko iš jo išmokau?
- Mažų eksperimentų įvedimą. Sąmoningai darykite smulkius dalykus kitaip (kelkitės kitu metu, keiskite maršrutą, išbandykite naują darbo būdą), kad smegenys priprastų prie minties, jog pokyčiai nebūtinai reiškia grėsmę.
- Vidinio dialogo stebėjimą. Fiksuokite mintis „aš to negaliu“, „man per sunku“ ir keiskite jas į „man dabar sunku, bet galiu mokytis“ ar „galiu paprašyti pagalbos“.
- Pagalbos ir grįžtamojo ryšio paiešką. Pokyčiai tampa lengvesni, kai juos išgyvename ne vieni – kalbėkite su kolegomis, draugais, šeima, specialistais.
Požiūrio performulavimo pratimas
Kai susiduriate su konkrečiu pokyčiu, pavyzdžiui, nauja vadovybės politika ar darbo funkcijomis, galite atlikti paprastą pratimą. Ant lapo surašykite dvi skiltis:
- „Ko bijau / kas kelia įtampą?“
- „Ką galiu daryti / ko galiu išmokti?“
Pirmoje skiltyje be cenzūros įvardykite visas baimes ir abejones. Antroje – prie kiekvieno punkto parašykite bent vieną konkretų veiksmą, kuris priklauso nuo jūsų: pasidomėti, išmokti, paklausti, pasitarti, pasiruošti, suplanuoti kitą žingsnį. Tai padeda iš abstraktaus nerimo pereiti prie apčiuopiamų veiksmų.
Emocijos pokyčių metu: ne priešas, o kompasas
Dažnai manome, kad norint „teisingai“ priimti pokyčius reikia nuslopinti baimę, nerimą ar liūdesį. Tačiau augimo požiūris kviečia emocijas priimti kaip informaciją – jos signalizuoja, kas mums svarbu, kur jaučiamės nesaugūs, kur reikia daugiau resursų.
Leisti jausti ir tuo pačiu veikti
Toks požiūris leidžia sau sakyti: „Man baisu, bet aš vis tiek galiu žengti mažą žingsnį pirmyn“. Tai išvaduoja nuo nerealaus reikalavimo jaustis užtikrintai prieš imantis veiksmų. Iš tiesų dažniau būna atvirkščiai – veiksmai padeda pamažu atsirasti didesniam saugumui ir pasitikėjimui.
Pokyčių metu gali būti naudinga:
- įvardyti emociją („jaučiu nerimą“, „jaučiu liūdesį“, „esu pasimetęs“);
- paklausti savęs, ko man dabar labiausiai reikia (informacijos, poilsio, palaikymo, veiksmų plano);
- imtis bent vieno mažo žingsnio, net jei vis dar jaučiatės nesaugiai.
Taip emocijos tampa ne stabdžiu, o krypties rodikliu, padedančiu geriau pasirūpinti savimi pokyčių akimirkomis.
Požiūris kaip ilgalaikė investicija
Pokyčiai niekada nesibaigia – keičiasi santykiai, sveikata, darbo rinka, technologijos, visuomenės normos, mūsų pačių prioritetai. Bandymas nuo visų pokyčių apsisaugoti veda į nuolatinę įtampą. Tuo tarpu investicija į požiūrį, kuris padeda juos priimti, ilgainiui tampa viena vertingiausių gyvenimo kompetencijų.
Ugdydami augimo mąstyseną, smalsumą, gebėjimą atskirti įtakos ribą, priimdami savo ir kitų ribas bei leisdami emocijoms būti, sukuriate vidinį pagrindą, kuris išlieka, kad ir kokie išoriniai pokyčiai jus pasiektų. Tai nereiškia, kad jie taps malonūs ar lengvi, tačiau jie taps įveikiami.
Apibendrinant, požiūris, padedantis lengviau priimti pokyčius, remiasi prielaida, kad mes nesame užbaigti ir nekintantys – mes galime mokytis, augti ir prisitaikyti. Augimo mąstysena, dėmesys tam, ką galime įtakoti, smalsumas, pokyčio kaip proceso suvokimas bei realistiškas ribų priėmimas leidžia nerimą pamažu keisti į konstruktyvius veiksmus. Tokiu būdu pokyčiai iš grėsmės tampa erdve, kurioje atrandame naujas galimybes, stipresnį pasitikėjimą savimi ir gilesnį gyvenimo dinamikos supratimą.
Kurdamas(-a) suaugusiems skirtą turinį laikosi brandžios ir pagarbios komunikacijos: santykiai, intymumo komunikacija, ribos, savijauta, sauga ir edukaciniai paaiškinimai. Vengia šoko vertės ir dirbtinio provokavimo, o prioritetą teikia aiškiam kontekstui, diskretiškumui ir atsakingam tonui. Tekstuose atskiria edukaciją nuo nuomonės, neskatina rizikingo elgesio, primena apie privatumą ir saugą internete. Tikslas – informuoti ir padėti suprasti temas be sensacionalizmo, išlaikant pasitikėjimą ir etišką turinį.
