Pirėnų kalnų šuo – išskirtinis ir įspūdingas, didelės veislės šuo, garsėjantis ne tik savo dydžiu, bet ir tauria dvasia. Tai senovinė aviganių veislė, iš pradžių šimtmečiais naudota saugoti gyvulių bandas nuo plėšrūnų, o šiandien vertinama kaip patikimas šeimos narys bei sargas. Pirėnų kalnų šuo pasižymi stipriu charakteriu, protu, nepaprastu ištvermingumu ir ištikimybe žmogui. Ši veislė tinkama ne visiems, todėl svarbu išsamiai susipažinti su jos poreikiais bei ypatumais.
Kilmė ir istorija
Pirėnų kalnų šuo (dar vadinamas Didžiuoju Pirėnų ar Pirėnų aviganiu) kilęs iš Prancūzijos ir Ispanijos pasienyje stūksančių Pirėnų kalnų. Istoriniai šaltiniai liudija, kad ši veislė buvo žinoma jau viduramžiais, o tikėtina, jog jos protėviai kalnuose saugojo bandas ir dar seniau – šaltiniai mini panašius šunis čia gyvenusius dar prieš mūsų erą. Pirėnų kalnų šunys buvo neatsiejama Pirėnų regiono ganyklų gyvenimo dalis: pagrindinė jų užduotis buvo saugoti avis ir galvijus nuo vilkų, lokių ar net žmonių plėšikų.
Ypač didelės reikšmės jų populiarumui turėjo XVII a., kai Prancūzijos karališkasis dvaras pasirinko šiuos šunis rūmų sargyboje. Ilgainiui Pirėnų kalnų šuo tapo nacionaliniu Prancūzijos turtu, o šiandien yra pripažintas ir saugomas Tarptautinės kinologų federacijos (FCI). Nors ganyklų apsaugos funkcija daugelyje šalių sumažėjusi, ši veislė tebėra vertinama dėl gebėjimo savarankiškai dirbti ir būti ištikimu kompanionu.
Išvaizda
Pirėnų kalnų šuo – įspūdingai didelis ir tvirtas, tačiau kartu elegantiško sudėjimo. Patinai dažnai sveria nuo 50 iki 60 kg, o kartais gali pasiekti ir 70 kg, kailio ilgis ir masyvumas sukuria dar didesnio šuns įspūdį. Patelės kiek mažesnės. Šios veislės atstovų ūgis ties ketera: patinai – nuo 70 iki 82 cm, patelės – nuo 65 iki 77 cm. Kūnas stiprus, raumeningas, krūtinė gili ir plati, nugara tiesi, galinės kojos gale išraiškingos dvigubos pentinų nagos – būdingas veislės bruožas (jas privalu išsaugoti pagal tarptautinius standartus).
Kailis dvigubas, tiesus ir tankus, gerai apsaugantis nuo oro sąlygų – juk šuo kilęs iš atšiaurių kalnų. Ilgesnis plaukas dažniausiai ant kaklo ir pečių (sudaro tarsi „karčius“), uodegos ir užpakalinių kojų. Spalva vyrauja balta, bet gali būti su gelsvais, pilkais, rusvais ar veidrodiniais dėmėmis. Akys migdolinės formos, gana gilios, žvilgsnis ramus ir išmintingas; snukis – stiprus, bet ne per stambus; ausys vidutinio dydžio, trikampės, prikibusios prie galvos. Uodega ilga, apaugusi vešliu kailiu.
Charakteris
Pirėnų kalnų šuo žinomas dėl ypatingos ištikimybės ir ramybės. Ši veislė sukurta savarankiškam darbui – ji geba ilgai saugoti bandas net be aktyvios žmogaus priežiūros. Dėl to šie šunys yra savarankiški, dažnai užsispyrę, ne visada aklai klauso komandų, tačiau lanksčiai reaguoja į situaciją ir moka savarankiškai priimti sprendimus.
Pirėnų kalnų šunys labai prisirišę prie savo šeimos, ypač prie vaikų, tačiau jų globos instinktas gali pasireikšti ir per didžiuliu saugojimu – jie budrūs, sargūs ir visada pasirengę apginti savo teritoriją. Nepažįstamiems žmonėms ar gyvūnams gali būti atsargūs, tačiau gerai socializuoti paprastai neagresyvūs. Šuo nebus aktyvus žaidėjas, tačiau kantriai stebės veiklą ir, reikalui esant, kišis švelniai ar autoritetingai.
Šie šunys pasižymi dideliu triukšmo bei judėjimo tolerancija, gali būti gana tylūs, tačiau, pajutę grėsmę ar nepažįstamą garsą, ima garsiai loti ir ginti savo šeimą. Protas, išlavintas instinktas spręsti problemas ir atsakingumas lemia, kad Pirėnų kalnų šuo dažnai būna puikus saugotojas, nors tiek pat vertinamas ir dėl ramybės.
Priežiūra ir mityba
Turėti tokį šunį – didelė atsakomybė, nes veislė reikalauja specifinės priežiūros. Visų pirma, šuniui būtinas didelės teritorijos kiemas ar saugus aptvaras – ankštas butas dideliame mieste nėra tinkamiausia aplinka. Pirėnų kalnų šunys mėgsta būti lauke, tačiau per didelis karštis jiems kenkia, todėl vasarą būtina pasirūpinti pavėsiu ir šviežiu vandeniu. Žiemą storas kailis puikiai saugo nuo šalčio.
- Kailio priežiūra: Dėl storos ir tankios vilnos šunį reikia nuolat šukuoti – bent kartą per savaitę, o pavasarį ir rudeniop – dažniau. Taip išvengiama susivėlimo, šerių gausaus kritimo.
- Maudymas: Pernelyg dažnas maudymas nereikalingas, pakanka vos kelių kartų per metus, arba kai tikrai išsipurvina.
- Fizinė veikla: Veislė reikalauja kasdienių ilgų pasivaikščiojimų arba darbo lauke – šis šuo nėra sofos mėgėjas, tačiau didelis aktyvumas ar staigūs žaidimai (ypač jaunystėje) nerekomenduojami dėl sąnarių apkrovos.
- Mityba: Tokiam dideliam gyvūnui būtina kokybiška, subalansuota mityba: aukštos kokybės pašaras didelių veislių šunims, papildomai – veterinaro rekomenduoti papildai sąnariams. Maistas dalijamas į dvi ar kelias porcijas per dieną, kad būtų išvengta skrandžio užsisukimo rizikos.
Socializacija ir ankstyvas dresiravimas yra būtini. Šuo su stipriai išreikštu sargavimo instinktu privalo žinoti ribas ir išmokti paklusti pagrindinėms komandoms. Dresūra reikalauja nuoseklumo, pagarbos ir kantrybės – ši veislė gerai reaguoja į motyvuojančius, teigiamus ugdymo metodus, bet nemėgsta griežto spaudimo ar grubumo.
Sveikata ir paveldimumas
Pirėnų kalnų šuo yra ilgai gyvenantis didelės veislės atstovas – vidutinė gyvenimo trukmė 10–12 metų, tačiau su gera priežiūra gali sulaukti ir 13–14 metų. Nepaisant sveiko šuns įspūdžio, yra keletas su veisle susijusių sveikatos problemų, aktualių būsimam šeimininkui.
- Klubo ir alkūnės sąnarių displazija: Labai dažnas didelių veislių šunų negalavimas. Renkantis šuniuką būtina prašyti tėvų displazijos tyrimų rezultatų (patikimų veislynų daugėja, kurie atlieka šiuos tyrimus).
- Skrandžio užsisukimas (volvulus): Dėl didelės krūtinės proporcijų yra didesnė rizika staigiam ir pavojingam skrandžio užsisukimui, todėl būtina laikytis mitybos rekomendacijų ir vengt persivalgymo ar intensyvios veiklos tuoj po valgymo.
- Paveldimos akių ligos: Kartais sergama entropija ar ektropija (akies voko problemos), kartais – katarakta, todėl periodiškai rekomenduojama veterinarinė apžiūra.
- Kitos problemos: Susijusios su širdies, skydliaukės veikla ar fonine polineuropatija (genetinis nervų pažeidimas), nors pasitaiko rečiau nei minėtos.
Norint sumažinti paveldimų ligų tikimybę, svarbu įsigyti šunį iš sąžiningų, veislei atsidavusių veisėjų, kurie rūpinasi sveika populiacija ir neatveda giminingų individų. Reguliarios apžiūros, profilaktinės priemonės nuo parazitų ir profilaktiniai skiepai – savaime suprantamas savininko rūpestis.
Tinka kam?
Pirėnų kalnų šuo tinkamas ne kiekvienam. Ši veislė idealiai tiks žmonėms, gyvenantiems užmiestyje, turintiems didelį nuosavą kiemą ar net ūkininkams – būtent čia atsiskleidžia natūralūs šuns sargavimo, globos ir priežiūros instinktai. Miesto butams, ypač be galimybės dažnai ir ilgam būti lauke, šis šuo ganėtinai netinka dėl didelio dydžio, judrumo poreikio ir balso (gali loti naktį, jautriai reaguodamas į neįprastus garsus).
- Geriausiai tiks šeimoms, kuriose yra pakankamai vietos aktyviam judėjimui ir aiškiai apibrėžtos ribos.
- Tinka patyrusiems šunų šeimininkams, gebantiems vadovauti ir kantriai dresuoti, – pradedantiesiems šunų savininkams gali būti sunku tvarkytis su šio šuns stipriu charakteriu ir savarankiškumu.
- Pirėnų kalnų šuo sėkmingai gali būti naudojamas kaip gyvulių bandos prižiūrėtojas arba teritorijos sargas.
- Puikiai sutaria su vaikais, jei yra tinkamai socializuotas nuo mažumės, o vaikai moka elgtis su gyvūnais pagarbiai.
- Gyvenantys aktyvų lauko gyvenimą turės ištikimą, draugišką, kartu patikimai saugantį kompanioną.
Vis dėlto, šuo netinka žmonėms, ieškantiems ramaus, mažai kailio metančio ir nedidelio augintinio, arba tiems, kuriems namuose nėra pakankamai erdvės. Svarbu nepamiršti ir finansinių aspektų: didelis šuo vartos daugiau pašaro, gali prireikti didesnių veterinarinių išlaidų.
Įdomūs faktai
- Pirėnų kalnų šuo dažnai vadinamas „mėnulio šunimi“ (chien de montagne des Pyrénées) dėl šviesios, beveik „sniego“ spalvos kailio ir naktinio budrumo.
- Veislė įamžinta daugelyje Prancūzijos meno kūrinių ir net literatūroje; netgi buvo naudojama kaip Prancūzijos karališkojo gvardijos sargybinis.
- Dvigubos pentinų nagos – unikalus veislės bruožas, retai sutinkamas tarp kitų didelių šunų.
- Nuostabiai išlavintas uoslės pojūtis ir gebėjimas orientuotis sudėtingame kalnų reljefe leidžia veislę taikyti paieškos ir gelbėjimo tarnybose kalnuose.
Apibendrinimas
Pirėnų kalnų šuo – nepaprastas šunų veislės atstovas, kuriam būdingas savarankiškumas, gilus prisirišimas, ramybė, bet ir žaibiška reakcija, esant reikalui ginti artimus žmones ar teritoriją. Tai ištvermingas, stiprus ir protingas augintinis, reikalaujantis daug erdvės, judėjimo, atsakingo dresavimo ir priežiūros. Ši veislė tinka žingeidiems, turintiems patirties ir sąlygas prižiūrėti didelį bei nepriklausomą šunį. Atsidavęs šeimininkui, šuo atsidėkos ištikimais metais, nuolankumu ir – kiekvieną dieną – nepaprasta, rūpestinga draugyste.
Veterinarijos gydytojas su ilgamete patirtimi, rašantis apie šunų, kačių ir kitų gyvūnų veisles, priežiūrą bei sveikatą. Jo tinklaraštyje galima rasti praktinių patarimų augintinių šeimininkams, moksliškai pagrįstos informacijos ir įdomių faktų apie gyvūnų elgseną bei kasdienybę.
