Norfolko terjeras yra viena mažiausių terjerų šeimos šunų veislių, pasižyminti dideliu gyvybingumu, draugiškumu ir unikaliu išvaizdos žavesiu. Nors iš pirmo žvilgsnio norfolko terjeras primena švelnią žaislinio šuns versiją, iš tiesų jis yra energingas, sumanus ir drąsus šuo, kurio šaknys siekia Anglijos žemdirbių apylinkes. Tai – universalus ir prisitaikantis augintinis, kuris gali tapti ištikimu draugu tiek aktyviam, tiek ramesniam gyvenimo būdui pritaikytuose namuose. Norfolko terjerai dažnai rekomenduojami ieškantiems mažo, bet tvirto ir nesudėtingo šuns, galinčio gyventi tiek mieste, tiek kaime. Šis veislės aprašymas padės geriau susipažinti su norfolko terjeru, jo istorija, charakteriu, šeimininko reikalavimais ir sveikatos ypatumais.
Kilmė ir istorija
Norfolko terjeras – sena, Anglijos teritorijoje išvesta šunų veislė, kurią pripažįsta FCI (Fédération Cynologique Internationale), AKC (American Kennel Club) ir daugelis kitų oficialių kinologų organizacijų. Veislės ištakos siekia XIX a. pabaigą, kai rytų Anglijoje, konkrečiai Norfolko grafystėje ir jos apylinkėse, ūkininkai ir medžiotojai siekė išveisti mažą, vikrų terjerą, puikiai tinkantį žiurkių ir kitų smulkių kenkėjų kontrolei bei pagalbai medžioklėje. Tuomet šie šunys buvo žinomi kaip „Norvičo terjerai“ arba „Jones Terrier“, nes juos išpopuliarino arklių pardavėjas Frankas Jonesas.
Kurį laiką norfolko ir norvičo terjerai buvo laikomi viena veisle, tačiau nuo 1964 m. Didžiosios Britanijos Kennel Club, o kiek vėliau ir tarptautinės organizacijos, oficialiai jas atskyrė. Svarbiausias skirtumas – ausų forma: norfolko terjerai turi nuleistas ausis, o norvičo – stačias. Toks suskirstymas padėjo įtvirtinti veislės savitumą ir užtikrinti grynaveislių populiacijų išlaikymą. Nors norfolko terjeras niekada netapo masiškai populiaria veisle, šiandien jis mėgstamas daugelyje pasaulio šalių dėl savo universalumo, ištikimybės bei gebėjimo prisitaikyti tiek kaimo, tiek miesto gyvenimo ritme.
Išvaizda
Norfolko terjeras – nedidelis, žemas ūgiu, tačiau tvirtas ir kompaktiškas šuo. Veislės suaugę atstovai sveria 5–6 kg, o ūgis ties ketera vidutiniškai siekia 24–25 cm. Kūnas proporcingas, raumeningas, stuburas tiesus, krūtinė plati. Svarbiausias bruožas – išraiškinga galva su stipriu žandikauliu, vidutinio ilgio ir apvaliu snukiu bei aiškiai išreikštu perėjimu nuo kaktos prie snukio („stopu“).
Ausys nuleistos, vidutinio dydžio, šiek tiek suapvalintos galų. Akys tamsios, gyvos ir išraiškingos. Uodega paprastai laikoma aukštai, anksčiau ji dažnai buvo trumpinama, tačiau šiuo metu daugelyje šalių tai draudžiama.
Norfolko terjero kailis tankus, šiurkštus, vidutinio ilgio, su negausia poplaukiu, kuris padeda apsaugoti šunį nuo prasto oro. Plaukai natūraliai guli arti kūno, yra šiek tiek šiurkštūs lietimui – šis sluoksnis padėjo šunims išlikti sausų orų sąlygomis ir dirbant lauke. Dažniausiai pasitaikantys kailio atspalviai – įvairūs rusvi tonai: ryžas, kviečių spalvos, rausvai rudas ar su atspalviu į pilką, taip pat galimos tamsios dėmės ar „sedlo“ tipo užuominos.
Norfolko terjero bendra išvaizda – linksma, grakšti, tačiau kartu ir solidi, išduodanti jame slypinčią jėgą bei ištvermę.
Charakteris
Šios veislės atstovai garsėja draugiškumu, išskirtiniu socialumu ir prisirišimu prie šeimos. Norfolko terjerai yra drąsūs, tačiau dažniausiai nedominuojantys ir pernelyg agresyvūs. Šuo aktyvus, smalsus bei žaismingas – jis mėgsta tyrinėti aplinką, dalyvauti bendruomenės veikloje ar iškyluose gamtoje. Dėl žaismingumo ir energijos norfolko terjerai puikiai tinka šeimoms, kuriose yra vaikų ar kiti augintiniai.
Nors šie šunys iš prigimties buvo veisti darbuotis laukuose ir medžioti kenkėjus, dabartiniai norfolko terjerai lengvai prisitaiko prie šeimos gyvenimo kasdienybės. Jie nėra linkę nuobodžiauti, labai mėgsta užsiėmimus, aktyvius žaidimus ir dresūros mokymus. Išmaniųjų šunų sąraše norfolko terjerai išsiskiria greita reakcija, gebėjimu mokytis iš patirties ir noru įtikti savo šeimininkui.
Svarbu paminėti, kad, kaip dauguma terjerų, norfolkai turi išvystytą grobio instinktą, todėl lauke gali bandyti persekioti smulkius gyvūnus ar paukščius. Šiuo aspektu būtina ankstyva socializacija ir dresūra. Nors šunys yra budrūs ir gali pranešti apie neįprastus garsus, jie dažniausiai nėra linkę paskęsti perdėtame lojime. Per jautrumą aplinkai neretai lydimas spontaniškumu, tad šeimininkai turėtų išlikti nuoseklūs ir kantrūs, formuodami norimus elgesio įpročius.
Priežiūra ir mityba
Nors norfolko terjero kailis laikomas vienu iš nedaugiausiai linkusių šertis, reguliari priežiūra išlieka būtina. Rekomenduojama bent kartą per savaitę iššukuoti šiurkščią augintinio vilną, kad būtų pašalinti nereikalingi plaukai ir neleistų formuotis šukuosenos sąvėloms. Du ar tris kartus per metus jiems būtinas profesionalus „trimingavimas“ (rankinis plaukų pešiojimas), kuris padeda išlaikyti kailio kokybę ir patrauklią išvaizdą. Maudyti šunį užtenka tik esant poreikiui, nes dažnas plovimas gali pažeisti natūralų riebalų sluoksnį.
Kaip ir visi terjerai, norfolkai mėgsta kasinėti ir tyrinėti aplinką, todėl verta skirti pakankamai laiko pasivaikščiojimams ir aktyviems žaidimams lauke. Dėl nedidelio dydžio šiam šuniui tinka ir butas, jei užtikrinsite reguliarią fizinę bei protinę veiklą. Šie šunys pakankamai prisitaikantys – gali džiaugtis tiek trumpomis išvykomis, tiek ilgais žygiais gamtoje.
Mitybos atžvilgiu rekomenduojama rinktis visaverčius, subalansuotus šunų pašarus, pritaikytus mažų veislių atstovams. Dėmesį verta atkreipti į šuns amžių, fizinį aktyvumą ir individualius poreikius. Kaip ir kitoms mažoms veislėms, svarbu vengti permaitinimo, nes augintinis gali linkti į antsvorį, o tai padidina sveikatos sutrikimų riziką. Nuolatinis šviežio vandens prieinamumas – būtinas.
Sveikata ir paveldimumas
Norfolko terjerai pasižymi gana gera sveikata ir ilgaamžiškumu: daugelis atstovų sulaukia 12–15 metų, kai kurie – net ir ilgesnio gyvenimo. Tačiau, kaip ir bet kuri kita šunų veislė, jie turi tam tikrų paveldimų sveikatos problemų, į kurias reikėtų atsižvelgti būsimiems šeimininkams. Labiausiai paplitusios yra šios:
- Kelio girnelės išnirimai (patella luxation): gana dažna mažų veislių atstovams, dėl ko gali sutrikti judėjimas ir prireikti chirurginio gydymo.
- Širdies ligos: kai kuriems šunims nustatomos įgimtos ar su amžiumi susijusios širdies problemos, tokios kaip mitralinio vožtuvo displazija.
- Oftalmologinės problemos: retai, bet gali pasireikšti akių lęšių iškritimas ar katarakta. Rekomenduojama periodinė akių apžiūra.
- Odontologinės problemos: tendencija kauptis dantų akmenims, todėl rekomenduojama reguliari dantų priežiūra.
Apsilankymas pas veterinarijos gydytoją bent kartą per metus, profilaktinės vakcinacijos, apsauga nuo parazitų ir sveikos gyvensenos puoselėjimas padeda išvengti didesnių problemų ir užtikrinti ilgą, aktyvų norfolko terjero gyvenimą.
Tinka kam?
Norfolko terjeras rekomenduojamas įvairaus amžiaus žmonėms, mėgstantiems aktyvų gyvenimo būdą ir ieškantiems universalaus, ištikimo ir lengvai prisitaikančio augintinio. Jis puikiai tinka šeimoms su vaikais – žaismingumas, kantrumas ir geranoriškumas padeda užmegzti tvirtą ryšį su mažaisiais šeimos nariais. Dėl nedidelio dydžio ir nesudėtingos priežiūros šį šunį dažnai renkasi miesto gyventojai, tačiau jis taip pat puikiai jaučiasi kaimo aplinkoje ar sodyboje.
Būtina paminėti, kad norfolko terjerams reikia pakankamai dėmesio, socializacijos, reguliarios fizinės veiklos ir protinių užsiėmimų. Ši veislė nėra tinkama žmonėms, kurie daug laiko praleidžia ne namie ir negali užtikrinti pakankamos priežiūros ar užimtumo. Ankstyva dresūra padės išvengti užsispyrimo ar elgesio problemų, o bendradarbiavimas ir švelnus nuoseklumas – pagrindinės sėkmingų santykių su šiuo šunimi sąlygos.
Įdomūs faktai
- Norfolko ir norvičo terjerus ilgą laiką painiojo net šunų parodų teisėjai – pagrindiniu atskyrimo ženklu tapo ausų forma.
- Veislė pasižymi reta ypatybe – dažnai galima pamatyti „šypseną“, kai norfolko terjeras pakelia lūpas žaisdamas ar iš džiaugsmo.
- Nors kilęs iš Anglijos, norfolko terjeras šiandien sutinkamas net atokiausiuose pasaulio regionuose – nuo Kanados iki Australijos.
- Dėl nedidelio dydžio ir malonaus charakterio norfolko terjerai kartais naudojami gyvūnų terapijos programose.
Apibendrinimas
Norfolko terjeras – nedidelis, tvirtas, puikiai prisitaikantis šuo, sujungiantis klasikinį terjero temperamento žavesį su išskirtiniu draugiškumu ir lojalumu. Jis tinka tiek šeimoms su vaikais, tiek pavieniams augintinių mylėtojams, ieškantiems aktyvaus, smalsaus ir žaismingo šuns. Nors veislė reikalauja šiek tiek nuoseklesnės priežiūros (ypač dėl specifinio kailio), už atsidavimą, meilę ir džiaugsmą, kurį ji dovanoja, norfolko terjeras atsilygina su kaupu. Prie tinkamos priežiūros ir reguliarios sveikatos stebėsenos, norfolko terjerai gali gyventi ilgai, būti puikiais kompanionais ir šeimos nariais. Ieškantys ištikimo, žaismingo ir sveiko mažo šuns turėtų atkreipti dėmesį į šią senovės anglišką veislę – norfolko terjerą.
Veterinarijos gydytojas su ilgamete patirtimi, rašantis apie šunų, kačių ir kitų gyvūnų veisles, priežiūrą bei sveikatą. Jo tinklaraštyje galima rasti praktinių patarimų augintinių šeimininkams, moksliškai pagrįstos informacijos ir įdomių faktų apie gyvūnų elgseną bei kasdienybę.
