Mopsas – viena žinomiausių ir lengvai atpažįstamų šunų veislių, garsėjanti savo išskirtine išvaizda, draugišku charakteriu ir puikiu gebėjimu prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų. Ši maža, tačiau tvirto sudėjimo šunų veislė dažnai traukia dėmesį savo raukšlėtu snukučiu, didelėmis išraiškingomis akimis bei žaismingomis manieromis. Mopsai jau ilgą laiką yra populiarūs šeimos augintiniai, vertinami dėl savo žaismingumo, prisitaikymo ir meilės žmonėms. Tai šuo, kuris tinkamas ir vienišiams, ir gausioms šeimoms – tačiau svarbu atsižvelgti į specifinius poreikius bei sveikatos ypatumus, būdingus šiai veislei.
Kilmė ir istorija
Mopsų veislės šaknys siekia daugiau nei du tūkstančius metų, o jų tikroji kilmės šalis – senovės Kinija. Manoma, kad mopsai buvo garbinami imperatorių rūmuose, kur buvo laikomi kaip aristokratų augintiniai ir netgi laikyti karališkomis dovanomis. Vizualiai panašūs šunys vaizduoti ant daugelio senovės kinų graviūrų ir paveikslų. Skirtingai nei dauguma šunų, mopsai dažnai buvo puoselėjami ne dėl darbo savybių, o kaip kompanionai, kurios pareiga buvo džiuginti savo šeimininkus.
Europoje mopsai atsirado XVI–XVII a., daugiausia per Olandiją. Olandų pirkliai, grįždami iš Rytų, atsiveždavo šiuos egzotiškus šunis, kurie ilgainiui tapo itin populiarūs tarp Europos aristokratijos. Ypač žinomas atvejis, kai mopsas tapo Nyderlandų valdovo Vilhelmo Oraniečio mylimu šunimi – pasakojama, kad būtent jo mopsas išgelbėjo šeimininko gyvybę perspėjęs apie artėjantį pavojų.
Per šimtmečius mopsų populiarumas nemažėjo. XIX–XX a. veislę tobulino veisėjai Didžiojoje Britanijoje, kiek vėliau veisė ir amerikiečiai. Šiandien mopsas pripažįstamas ir saugomas tarptautinių šunų organizacijų, tokių kaip FCI (Fédération Cynologique Internationale), AKC (American Kennel Club) ir The Kennel Club.
Išvaizda
Mopsų išvaizda yra viena labiausiai atpažįstamų tarp visų šunų veislių. Tai mažo ūgio, kompaktiško kūno šunys su plačiu krūtiniu ir stipriomis, trumpomis kojomis. Dažniausiai suaugusio mopsų svoris siekia 6–8 kg, o aukštis ties ketera – 25–33 cm.
Labiausiai išskirtinės mopsų savybės – apvalus, raukšlėtas snukutis, didelės tamsios akys ir trumpos, storos, iki mažo riestuko užpakalinės uodegos. Mopsų kailis trumpas, lygus, prigludęs, dažniausiai gelsvai rusvos (fawn), juodos, sidabrinės arba abrikosų spalvos. Snukis, ausys, uodegos viršūnė ir dėmės aplink akis dažnai ryškiai juodi, taip vadinamo kontrastinio ženklo.
Mopsai turi trumpą, platų žandikaulį ir tipišką „trumpasnukį“ veidą (brachicefalinę galvą). Ši veislė garsėja ir išraiškingomis, šiek tiek liūdnomis ir drauge smalsiomis akimis.
Charakteris
Mopsai garsėja savo draugiškumu, ištikimybe ir labai stipriu prisirišimu prie šeimininko. Tai itin sociali ir žmones mylinti šunų veislė. Jie dažniausiai puikiai sutaria su vaikais, taikiai bendrauja su kitais augintiniais ir moka prisitaikyti tiek aktyviuose, tiek ramesniuose namuose.
Tipiškas mopsas – linksmas, žaismingas, bet kartu ir paklusnus šuo. Dažnai juokaujama, jog mopsai yra lyg klounai – pasižymi išradingumu ir mėgsta būti dėmesio centre. Jie dažnai nori įtikti, tad nesunkiai mokosi naujų komandų, mėgsta paprasčiausius žaidimus, tačiau kartais būna ir šiek tiek užsispyrę. Esant tinkamai motyvacijai (pvz., skanėstais ar pagyrimais), mokslo procesas būna sklandus.
Vienas didžiausių mopsų privalumų – puikus prisitaikymas prie įvairių gyvenimo būdų. Jie mielai leidžia laiką tiek su aktyvia šeima, tiek ir su vyresnio amžiaus žmonėmis ramioje aplinkoje. Tačiau svarbu nepamiršti, kad mopsai netoleruoja ilgos vienatvės – jie labai prisiriša prie žmonių ir gali kentėti dėl išsiskyrimo nerimo. Dėl šios priežasties svarbu užtikrinti, kad šuo kuo daugiau laiko praleistų su šeimos nariais.
Priežiūra ir mityba
Mopsai, nors ir maži, reikalauja nuoseklios priežiūros. Jų trumpas, tankus kailis šeriasi ištisus metus, todėl rekomenduojama bent kelis kartus per savaitę šukuoti šunį specialiu šepečiu – taip galima sumažinti iškritusių plaukų kiekį namuose. Be to, reikia reguliariai tikrinti ir valyti odos raukšles ant snukio: jose dažnai kaupiasi drėgmė bei nešvarumai, gali vystytis bakterinės infekcijos ar sudirginimai.
Ausys ir akys – kitos jautrios vietos, kurias reikia reguliariai stebėti ir valyti. Dėl didelių matomų akių, mopsai yra labiau linkę į akių sudirginimus ar net traumas – vietoje pasivaikščiojimų aukštoje žolėje ar dulkėtose vietose reikėtų būti atidiems.
Mopsai mėgsta maistą ir linkę priaugti svorio, todėl svarbus kontroliuojamas maitinimo režimas. Geriausia šerti subalansuotu, aukštos kokybės pašaru, atitinkančiu mopsų amžių ir aktyvumą. Likutiniai žmonių maisto produktai nerekomenduojami, nes gali sukelti nutukimą ir kitas sveikatos problemas. Vanduo visuomet turi būti šviežias ir pasiekiamas.
Šiai veislei pakanka vidutinio fizinio aktyvumo – dienos pasivaikščiojimų bei lengvų žaidimų namuose. Dėl kvėpavimo ypatumų svarbu vengti intensyvių treniruočių karštu oru; šiltuoju metų laiku pasivaikščiojimų laiką ir trukmę derėtų riboti, o namuose pasirūpinti, kad aplinka nebūtų per daug šilta.
Sveikata ir paveldimumas
Mopsų veislė turėtų būti pasirenkama atsakingai, nes jai būdingi tam tikri paveldimi sveikatos sutrikimai. Svarbiausia – mopsų kvėpavimo ypatumai, susiję su brachicefaliniu (trumpu) snukiu. Dėl siauro nosies kanalo, trumpų kvėpavimo takų mopsai dažniau dusta, garsiai kvėpuoja, knarkia ir tampa neatsparūs karščiui. Karštomis vasaros dienomis yra didesnė perkaitimo rizika, o fizinis krūvis turi būti labai kruopščiai dozuojamas.
Taip pat mopsams būdingas ir polinkis į akių problemas: akių išsausėjimas, ragenos pažeidimai ir net akių iškritimas. Oda, ypač raukšlės, gali būti linkusi į dermatitus ir uždegimus. Dėl trumpos, riestos uodegos kartais pasitaiko stuburo problemų.
Paveldimos sąlygos, į kurias dėmesį turėtų atkreipti veisėjai ir būsimi šeimininkai:
- Brachicefalinis obstrukcinis kvėpavimo sindromas (BOKS)
- Progresuojanti tinklainės atrofija
- Klubo sąnario displazija
- Polinkis į nutukimą
- Dermatologinės problemos (raukšlių uždegimai)
- Stuburo defektai (pvz., hemivertebrae)
Norint sumažinti genetiškai paveldimų ligų riziką, labai svarbu rinktis tik atsakingus veisėjus, atliekant visus būtinus sveikatos tyrimus. Reguliari patikra pas veterinarą – būtina viso gyvenimo metu.
Tinka kam?
Mopsai paprastai gerai sutaria su įvairaus amžiaus žmonėmis ir puikiai tinka šeimoms su vaikais. Dėl savo švelnaus ir kantraus būdo jie gali būti geri draugai net ir mažiems vaikams, tačiau kaip ir su bet kuria veisle, vaikus šalia šuns reikia prižiūrėti.
Dėl ramaus būdo ir noro daug laiko praleisti su žmonėmis mopsai idealiai tinka ir vyresnio amžiaus asmenims, gyvenantiems vieni arba ieškantiems ramaus, meilę demonstruojančio augintinio. Ši veislė labai prisitaikanti – nesvarbu, ar gyvenate bute, ar name su kiemu.
Tačiau mopsai mažiau tinka žmonėms, kurie dažnai ilgam laikui palieka šunį vieną namuose, taip pat tiems, kurie gyvena labai aktyviai ar užsiima intensyviomis sporto veiklomis su šunimis. Taip pat tai ne pati geriausia veislė alergiškiems žmonėms – nors kailis trumpas, šerimosi būna daug ir visus metus.
Įdomūs faktai
- Mopsas yra viena seniausių žinomų kompanioninių šunų veislių pasaulyje, veisiama tūkstantmečius.
- Kinijoje senovėje mopsai buvo netgi saugomi apsaugos sargybinių ir turėjo savo tarnus!
- Britų monarchė karalienė Viktorija buvo didelė mopsų gerbėja ir stipriai prisidėjo prie veislės populiarinimo XIX a. Anglijoje.
- Mopsai dažnai vaizduojami meno kūriniuose, literatūroje bei filmuose – pavyzdžiui, jie tapo veiksmo filmų „Vyrai juodais drabužiais“ (Men in Black) talismanais.
- Dėl savo linksmų, žaismingų manierų ir gebėjimo „vaidinti“, mopsai vadinami „komikais tarp šunų“.
Apibendrinimas
Mopsas – universalus, žaismingas ir be galo ištikimas šuo kompanionas, puikiai prisitaikantis prie įvairių namų ir šeimų. Jie dovanoja ne tik džiaugsmą bei meilę, bet ir reikalauja atsakingos, pagrįstos priežiūros. Nors mopsų veislė turi tam tikrų sveikatos iššūkių, atsakingas auginimas, tinkama priežiūra ir subalansuota mityba leidžia auginti ilgaamžį, linksmai nusiteikusį draugą žmonėms, ieškantiems švelnaus, meilaus ir bičiuliško šuns. Svarbiausia – pasidomėti veislės ypatumais ir būsimam augintiniui skirti pakankamai dėmesio ir meilės.
Veterinarijos gydytojas su ilgamete patirtimi, rašantis apie šunų, kačių ir kitų gyvūnų veisles, priežiūrą bei sveikatą. Jo tinklaraštyje galima rasti praktinių patarimų augintinių šeimininkams, moksliškai pagrįstos informacijos ir įdomių faktų apie gyvūnų elgseną bei kasdienybę.
