Mažasis liūtukas (pranc. **Petit Chien Lion**, angl. **Lowchen**) – tai nedidelė, žavi ir labai reta šunų veislė, kuri išsiskiria unikaliu, liūtą primenančiu kirpimu, draugišku būdu ir prieraišumu žmonėms. Nepaisant savo išvaizdos, šie šunys yra ne tik puikūs augintiniai, bet ir ištikimi šeimos draugai, mokantys prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų. Dėl nedidelio dydžio ir draugiško charakterio mažasis liūtukas vis dažniau pasirodo šeimų namuose ar net dalyvauja šunų parodose. Šis straipsnis padės išsamiai susipažinti su mažojo liūtuko istorija, išvaizda, temperamentu, priežiūros ypatumais ir sveikata, kad galėtumėte įvertinti, ar ši veislė jums tinkama.
Kilmė ir istorija
Mažasis liūtukas yra viena seniausių ir rečiausių Europos šunų veislių, kurios pradžia siekia ankstyvuosius viduramžius. Istoriniai šaltiniai ir senoviniai paveikslai rodo, kad šie šunys buvo žinomi jau XVI a. Prancūzijoje, bet panašūs šunys pasirodo ir kitų Vakarų Europos šalių dvaruose. Labiausiai mažasis liūtukas siejamas su Prancūzija, tačiau veislės šaknys gali būti susijusios ir su Vidurio Europa, ypač Vokietija ir Belgija, todėl jo atpažįstamas pavadinimas skirtingose šalyse yra įvairus.
Veislės pavadinimas kilo iš tradicinio kirpimo, kai šuniui paliekamas „liūto“ karčius primenantis plaukas ant galvos, krūtinės ir uodegos galiuko. Ilgą laiką mažieji liūtukai buvo laikomi kilmingų damų draugais ir netgi naudojami kaip šiltos „gyvos pagalvėlės“. Dėl kompaktiško dydžio jie idealiai tiko auginti pilyse ar dvaruose. XX a. veislė beveik išnyko, tačiau Vokietijos kinologės madame Bennert pastangomis buvo atkurta ir šiandien mažasis liūtukas yra pripažįstamas FCI (Fédération Cynologique Internationale) su 233 numeriu.
Išvaizda
Mažasis liūtukas yra mažo dydžio, kompaktiškas ir tuo pat metu elegantiškas šuo, kuris iš tolo išsiskiria dėl savo išskirtinio kirpimo – liūto. Pagal FCI standartą, šios veislės ūgis ties ketera yra 25–33 cm, o svoris paprastai siekia 5–8 kg. Kūnas yra gerai proporcingas, tiesių linijų, stuburas tvirtas ir raumeningas, tačiau neištįsęs.
Didžiausią išskirtinumą suteikia šilkiniai ir ilgi plaukai, kuriuos šios veislės augintiniams būna įprasta kirpti taip, kad priekinė kūno dalis ir galva būtų pūstingai apaugusios, o užpakalinės kojos ir dalis uodegos liktų apkarpytos. Plaukas ant kūno tankus, švelnus ir blizgus, nėra pavilnės, todėl vi-eš-vieniškai krinta, o šuo atrodo puriai. Leistini įvairūs spalvų deriniai: juodi, balti, pilki, rudi, dėmėti ar net trispalviai mažieji liūtukai.
Galva proporcinga kūnui, snukis trumpas ir tiesus, nosies galiukas dažniausiai tamsus. Ausys vidutinio ilgio, išlenktos, dengtos ilgais plaukais. Akys didelės, išraiškingos, paprastai tamsios spalvos, suteikiančios šuniui linksmo ir geranoriško žvilgsnio. Uodega yra neaukštai išaugusi, išlenkta į viršų, dažniausiai padengta ilgu plauku, ypač ties galiuku, kuris ir sudaro „liūto uodegą“.
Charakteris
Mažasis liūtukas – draugiškas, smalsus ir puikiai prisitaikantis šuo, laikomas viena geriausių šunų veislių šeimoms. Nepaisant elegantiškos išvaizdos, jų temperamentas judrus, linksmas ir atviras. Jie labai myli žmones, greitai prisiriša prie šeimininkų ir puikiai toleruoja vaikus, todėl dažnai rekomenduojami šeimoms su vaikais ar pagyvenusiais žmonėmis.
Mažasis liūtukas labai socialus – mėgsta draugiją, noriai bendrauja tiek su kitais šunimis, tiek su nepažįstamais žmonėmis. Jie nėra linkę į agresiją ir puikiai susitvarko su kitais gyvūnais namuose, žinoma, jei buvo tinkamai socializuotas nuo ankstyvo amžiaus. Šie šunys turi didelį norą įtikti, todėl lengvai dresuojami, greitai perpranta komandas ir dažniausiai pasižymi gera atmintimi.
Kaip ir daugelis nedidelių veislių, mažasis liūtukas kartais pasižymi „didžio šuns“ charakteriu – būna drąsus, budrus, netgi linkęs pasisakyti balso, kai prie namų kas nors sujuda. Tai gali paskatinti lojimą, tačiau tinkama dresūra ir dėmesys padeda išlaikyti pusiausvyrą. Jie nėra tokie užsispyrę kaip kai kurios kitos mažos veislės, todėl polinkio dominuoti dažnai nėra.
Priežiūra ir mityba
Mažojo liūtuko kailio priežiūra reikalauja nuoseklumo ir atidumo. Šios veislės šunims būdingas ilgas, šilkinis ir linkęs susivelti plaukas, todėl jį reikia šukuoti ne rečiau kaip 2–3 kartus per savaitę, o geriausia – kasdien. Reguliarus šukavimas padeda išvengti veltinių ir užtikrina kailio grožį. Maudymas rekomenduojamas pagal poreikį, tačiau dažniausiai pakanka 1–2 kartų per mėnesį. Veislė neturi pavilnės, tad šeriasi mažai, tačiau kailis linkęs kaupti dulkes, todėl šunį kartais tenka plauti dažniau.
Mažojo liūtuko ausys taip pat reikalauja dėmesio – reikia reguliariai tikrinti, ar nesikaupia nešvarumai, gali būti naudinga jas švelniai išvalyti drėgna servetėle. Akys dažniausiai būna sveikos, tačiau savininkams rekomenduojama stebėti, ar nesikaupia ašarų takų nuosėdos. Nagus būtina karpyti kas kelias savaites – aktyviai lauke vaikštantys mažieji liūtukai natūraliai nusitrina nagus, tačiau namie gyvenančių šunų nagais reikia rūpintis reguliariai.
Tradicinis „liūto“ kirpimas atliekamas kas 4–8 savaites, priklausomai nuo kailio augimo greičio ir norimų proporcijų. Jeigu nenorite laikytis parodinių standartų, šunį galima kirpti pagal savo poreikius, tačiau svarbiausia – išlaikyti kailio švarą ir nesusivėlimą.
Mažasis liūtukas neturi specifinių ar ypatingai jautrių mitybos poreikių, bet kaip ir visiems šunims, svarbu rinktis subalansuotą, aukštos kokybės pašarą. Šios veislės atstovai nėra linkę persivalgyti, tačiau būtina stebėti jų kūno masę – antsvoris gali apsunkinti natūralų judrumą. Prieš pradedant keisti mitybą ar duodant papildus, patartina pasitarti su veterinaru.
Sveikata ir paveldimumas
Mažojo liūtuko sveikata paprastai yra gana gera, o šios veislės šunys dažnai gyvena 12–14, o kartais ir iki 16 metų. Veisiant atidžiai, didelių paveldimų ligų fiksuojama mažai. Vis dėlto veislė turi keletą genetinių polinkių, apie kuriuos svarbu žinoti būsimam šeimininkui:
- Kelio girnelės išnirimas (patella luxation): būdingas nedidelėms veislėms, todėl svarbu pasirinkti šuniuką tik iš atsakingų veislynų, kurie rūpinasi genetine atranka.
- Akių ligos: kai kurie mažieji liūtukai gali būti polinkiai į kataraktą ar progresuojančią tinklainės atrofiją (PRA), tad reguliari akių veterinarinė patikra labai svarbi.
- Odontologinės problemos: maži šunys dažnai kenčia nuo dantų akmenų ir dantenų uždegimo, todėl pravartu nuolat valyti dantis ir stebėti burnos higieną.
Apskritai mažasis liūtukas yra tvirto sudėjimo, nebūdingos alergijos ar odos ligos, todėl viena iš priežasčių veislei būti svarstomai šeimoms, ieškančioms sveiko ir ilgaamžio šuns. Profilaktiniai vizitai pas veterinarą, skiepai ir parazitų kontrolė – būtini kiekvienam šuniui, ne išimtis ir mažasis liūtukas.
Tinka kam?
Mažasis liūtukas ypač tinkamas šeimoms, ieškančioms aktyvaus, draugiško ir neagresyvaus šuns. Dėl nedidelio dydžio ir ramaus temperamento jie gerai jaučiasi tiek butuose, tiek individualiuose namuose. Šie šunys lengvai prisitaiko prie šeimos gyvenimo ritmo – pakanka kelių vidutinio intensyvumo pasivaikščiojimų per dieną ir žaidimų kartu. Jie nėra reiklūs fiziniam aktyvumui, todėl tinka vyresnio amžiaus žmonėms ar mažiau aktyvioms šeimoms.
Mažasis liūtukas paprastai puikiai tinka šeimoms su vaikais, mėgsta žaisti, yra švelnūs ir kantrūs. Taip pat gali gyventi su kitais gyvūnais. Svarbu prisiminti, kad vieni palikti ilgam gali liūdėti arba tapti nerimastingi, dėl to ši veislė rekomenduojama tiems, kurie gali skirti pakankamai dėmesio savo augintiniui.
Šios veislės šuo gali būti geras pasirinkimas alergiškiems žmonėms, nes neturi pavilnės ir šeriasi labai mažai, tačiau nė viena veislė nėra visiškai hipoalerginė. Jei ieškote lojalumo, protingumo ir norite auginti išskirtinį dizaino augintinį – mažasis liūtukas gali būti puikus pasirinkimas.
Įdomūs faktai
- Mažasis liūtukas laikomas viena rečiausių šunų veislių pasaulyje. XX amžiaus viduryje buvo likę tik keletas šios veislės atstovų.
- Veislės pavadinimas kilo iš tradicinio kirpimo, tačiau pati veislė nėra susijusi nei su liūtais, nei su laukiniais gyvūnais.
- Mažas šios veislės egzempliorius kelis dešimtmečius buvo išrinktas „rečiausiu pasaulio šunimi“ pagal „Guinness“ rekordų knygą.
- Mažieji liūtukai išliko populiarūs dailės kūriniuose – jų galima išvysti Renesanso laikų paveiksluose ir portretuose, vaizduojančiuose kilmingas šeimas.
Apibendrinimas
Mažasis liūtukas – žavingas, geraširdis ir protingas šuo, kuris gali tapti puikiu šeimos nariu ar ištikimu gyvenimo draugu. Nors reikalauja nuolatinės priežiūros dėl ilgo kailio, jis išsiskiria savo meilumu, prieraišumu ir gebėjimu prisitaikyti prie įvairių gyvenimo situacijų. Dėl draugiško charakterio, socialumo ir sveikatos, mažasis liūtukas rekomenduojamas šeimoms su vaikais, vyresnio amžiaus žmonėms ar visiems, ieškantiems išskirtinės ir retos šunų veislės. Tačiau svarbu atsakingai rinktis veislyną ir įsitikinti, kad šunelis augo mylinčioje aplinkoje bei buvo tinkamai socializuotas.
Veterinarijos gydytojas su ilgamete patirtimi, rašantis apie šunų, kačių ir kitų gyvūnų veisles, priežiūrą bei sveikatą. Jo tinklaraštyje galima rasti praktinių patarimų augintinių šeimininkams, moksliškai pagrįstos informacijos ir įdomių faktų apie gyvūnų elgseną bei kasdienybę.
