Lasa apsas (angl. Lhasa Apso) – tai sena nedidelė šunų veislė, kilusi iš Himalajų kalnų ir išsiskirianti ilgu, vešliu kailiu bei budriais bruožais. Šie šunys ilgą laiką buvo laikomi šventuose Tibeto vienuolynuose ir laikomi sargais, pasižymėjusiais lojalumu bei savitu charakteriu. Dėl nepaprasto prisitaikymo gyventi tiek atšiauriuose kalnų regionuose, tiek jaukiuose namuose, lasa apsai tapo populiaria veisle šunų mylėtojų tarpe visame pasaulyje. Norintiems šuns su charakteriu, turinčio senovės paveldo žavesio, lasa apsas – išskirtinis pasirinkimas.
Kilmė ir istorija
Lasa apsas yra viena seniausių šunų veislių pasaulyje. Istoriniai duomenys rodo, kad šie šunys buvo auginami Tibeto regionuose jau daugiau kaip prieš tūkstantį metų. Veislės pavadinimas susijęs su Tibeto sostine Lasa, o žodis „apso“ tarsi nurodo jų išvaizdos panašumą į ožką (tibetiškai „apso“), dėl garbanoto, dailaus kailio. Tibete lasa apsai buvo itin gerbiami ir laikyti šventais gyvūnais – juos augino budistų vienuoliai ir jie buvo laikomi šventyklose kaip sargai bei dvasios globėjai.
Veislės populiarumas Tibete kilo dėl jų puikių sargybinių savybių – nors šie šunys maži, jie pasižymi dideliu budrumu ir jautrumu aplinkai. Lasa apsai nebuvo prieinami paprastiems gyventojams – dažniausiai jie būdavo dovanojami kaip ypatinga dovana, simbolizuojanti sėkmę ir apsaugą. Į Vakarus veislė atkeliavo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, daugiausia per britų kolonijinio laikotarpio keliautojus ir kariškius, kurie susižavėjo šios veislės charakteriu ir išvaizda.
Oficialiai lasa apsas buvo pripažintas tarptautinėse šunų veislių organizacijose praėjusio amžiaus pradžioje. FCI (Fédération Cynologique Internationale) priskiria lasa apsus prie IX grupės – dekoratyvinių ir draugijos šunų. Veislės standartas užtikrina Tibeto paveldą ir išlaiko būdingas šuns savybes, kurios buvo svarbios vienuolynuose: gebėjimą būti puikiu sargu, ištikimumą ir protingą nepriklausomybę.
Išvaizda
Lasa apsas yra mažas, bet tvirtas šuo, išsiskiriantis ypatingai tankiu, ilgu ir tiesiu kailiu. Suaugęs šuo paprastai siekia 25–28 cm ties ketera ir sveria apie 5–8 kg. Jų kūnas santykinai ilgas, o kojos palyginti trumpos, tačiau proporcingos. Veislės galva vidutinio dydžio, su aiškia keliama uodega, kuri dažnai užriesta ant nugaros ir dengiama ilgo kailio sruogomis.
- Kailis. Lasa apsų kailis gausus ir dvigubas – viršutinis sluoksnis ilgas ir storas, o pavilnė švelnesnė. Kailis gali būti įvairaus atspalvio: auksinis, balintas, pilkas, tamsiai rudas, juodas arba margas, kartais net ir su juodais galiukais.
- Akys. Vidutinio dydžio, tamsios, išraiškingos, truputį įstrižos ir apsaugotos nuo dulkių ilgomis antakio sruogomis.
- Kojos. Trumpos, bet stiprios, letenos apvalios, dažnai paslėptos po gausiu kailiu.
- Uodega. Aukštai laikoma, gausiai apaugusi ir nestipriai užsirietusi virš nugaros.
Būtent išskirtinis kailis yra vienas pagrindinių lasa apso bruožų. Jį būtina reguliariai prižiūrėti, nes priešingu atveju gali formuotis sąvėlos, kurios sukelia odos problemas ir sunkina judėjimą.
Charakteris
Lasa apsas – energingas, bet kartu santūrus šuo, pasižymintis tvirtu charakteriu bei aukštu intelektu. Ši šunų veislė ilgus amžius buvo veisiama saugoti vienuolynus – tai paaiškina, kodėl jie tokie budrūs ir linkę įtarinėti svetimus žmones. Dėl šių bruožų lasa apsai dažnai laikomi puikiais sargais (nors jų dydis mažas).
- Lojalumas. Lasa apsai glaudžiai prisiriša prie šeimininko, dažnai būna santūrūs su nepažįstamaisiais, tačiau savo aplinkoje demonstruoja draugiškumą ir meilumą.
- Nepriklausomumas. Ši veislė pasižymi savarankiškumu ir gali būti užsispyrusi, todėl reikalauja kantrybės dresuojant ar įvedant taisykles.
- Žaismingumas. Nors lasa apsai nėra per daug aktyvūs, jie mėgsta žaidimus su šeimos nariais ir vaikais, tačiau jiems reikalingas nuoseklus socializavimas nuo mažens.
- Intelektas. Ši veislė greitai mokosi, tačiau gali būti linkusi „išbandyti“ šeimininko ribas.
Svarbu išskirti: lasa apsas gali būti labai saugantis savo teritoriją, todėl svarbu jį socializuoti ir supažindinti su įvairiais žmonėmis bei gyvūnais, kad būtų išvengta perteklinio atsargumo ar kartais net agresijos dėl aplinkos pokyčių.
Priežiūra ir mityba
Lasa apsas – ilgaplaukis šuo, todėl reikalauja daug reguliarios priežiūros. Jei šeimininkui aktualus švarus ir sveikas kailis, priežiūra taps kasdieniu ritualu. Taip pat šie šunys turi būti subalansuotai maitinami, užtikrinant visus reikalingus mikroelementus.
- Kailio priežiūra. Lasa apsas turi būt šukuojamas kiekvieną dieną, kad nesusidarytų sąvėlos. Rekomenduojama naudoti specialius ilgaplaukiams skirtus šepetėlius. Reguliariai rekomenduojama ir maudyti – kas 3–4 savaites, naudojant švelnius šunų šampūnus, kurie neišsausina odos.
- Kirpimas. Nors veislės standartas reikalauja ilgo kailio, namuose gyvenantys lasa apsai dažnai kerpami trumpiau („puppy cut“), kas palengvina priežiūrą.
- Ausų ir akių priežiūra. Dėl gausių vešlių sruogų aplink akis ir ausis būtina nuolat valyti plaukus, kad būtų užkirstas kelias infekcijoms ir regėjimo problemoms. Svarbu atkreipti dėmesį į akių kampučius ir ausis, nes jose gali kauptis nešvarumai.
- Dantų priežiūra. Lasa apsams gali pasitaikyti dantų problemų, todėl reikalingas reguliarus dantų valymas ir dantų akmenų kontrolė.
- Mityba. Maistas turi būti aukštos kokybės, subalansuotas pagal šuns dydį, amžių ir fizinį aktyvumą. Rekomenduojama vengti stipriai perdirbtų produktų, riebios ar labai aštrios žmonių maisto.
- Aktyvumas. Nors veislė aktyvi ir žaisminga, lasa apsams nebūtinos labai ilgos kasdienės mankštos, tačiau trumpi pasivaikščiojimai ir žaidimų laikas labai svarbūs bendram šuns gerbūviui.
Šios veislės atstovai dažnai prisitaiko prie buto gyvenimo ir moka būti ramūs, jei gauna pakankamai fizinės ir protinės veiklos bei yra tinkamai prižiūrimi.
Sveikata ir paveldimumas
Lasa apsas, remiantis šunų veislynų, veterinarų ir FCI duomenimis, yra ilgaamžė veislė, dažnai gyvenanti 12–15 metų, o kartais dar ilgiau. Visgi, ilgalaikis selekcinis darbas nulėmė kai kurias specifines sveikatos problemas, kurias svarbu žinoti būsimiems šeimininkams.
- Paveldimos akių ligos. Lasa apsams gali būti būdingos įvairios akių ligos, tokios kaip progresuojanti tinklainės atrofija, katarakta ar pigmentinio epitelio distrofija. Dėl kailio aplink akis kartais išsivysto lėtiniai uždegimai.
- Inkstų ligos. Pastebėta polinkis į paveldėtas inkstų ligas (pvz., paveldima inkstų displazija).
- Odos problemos. Dėl tankaus kailio ir pavilnės gali užsilaikyti drėgmė ir išsivystyti odos uždegimai, jei kailis neprižiūrimas tinkamai.
- Ortopedinės problemos. Kaip ir daugeliui nedidelių šunų, lasa apsams gali pasitaikyti kelio girnelės išnirojimas (patella luxation).
- Dantų ligos. Nedideliems šunims dažnai pasireiškia dantenų uždegimai ir dantų akmenys; svarbu dantų higiena ir nuolatinė veterinarinė kontrolė.
Reguliarūs vizitai pas veterinarą, profilaktiniai sveikatos tyrimai bei atsakingai pasirinktas veislynas gali sumažinti paveldimų ligų riziką. Pirkdami lasa apsą, nuodugniai domėkitės tėvų sveikatos istorija, veislyno reputacija ir atliktais genetiniais tyrimais.
Tinka kam?
Lasa apsas gali tapti puikiu draugu ir šeimos nariu, jei turi atitinkamą aplinką ir gauna pakankamai dėmesio. Jų įtaką lemia šie aspektai:
- Šeimai su vaikais. Lasa apsai paprastai draugiški vaikams, ypač jei nuo mažens auga šeimoje. Tačiau vaikus reikia išmokyti elgtis su mažais šunimis atsargiai, kad būtų išvengta traumų arba šuns streso.
- Vyresnio amžiaus žmonėms. Nedideli reiklūs aktyvumui, lasa apsai gali tapti puikiais kompanionais brandesnio amžiaus žmonėms ar asmenims gyvenantiems mažesniuose butuose.
- Nepriklausomiems šeimininkams. Šios šunų veislės atstovai mėgsta būti kompanijoje, bet ne visuomet reikalauja nuolatinio dėmesio arba didelės fizinės veiklos, todėl tinka žmonėms, kurių dienotvarkė nėra itin intensyvi.
- Žmonėms su alergijomis. Dėl ilgo, mažai krentančio kailio lasa apsas kai kada pasirenkamas žmonių, turinčių lengvesnių alergijų, bet svarbu žinoti, kad veislė nėra visiškai hipoalergiška.
Veislė puikiai jaučiasi tiek bute, tiek name su kiemu, jei užtikrinamas judėjimas ir užimtumas. Dėl nepriklausomumo lasa apsas netinka šeimininkams, ieškantiems visiškai paklusnaus ir labai socialiai aktyvaus šuns, tačiau mėgstantys ramesnę, protingą draugystę ras šioje veislėje išties artimą sielą.
Įdomūs faktai
- Lasa apsas šimtmečius Tibete buvo laikomas šventu šunimi – tikėtasi, kad kartu su vienuoliais saugos šventyklas nuo blogos energijos ir įsilaužėlių.
- Veislės šunys retai buvo parduodami ar dovanojami už Tibeto ribų – buvo įsitikinimas, kad vienuoliai jas dovanoja tik patikimiems draugams arba kaip pagarbos ženklą ypač svarbiai progai.
- Šios veislės šunys dažnai vadinami „mažais liūtais“ dėl jų ypatingai vešlios ir „liūtiškos“ galvos bei pasitikinčio elgesio.
- Lasa apsas buvo viena iš pirmųjų Tibeto veislių, įtrauktų į šunų parodų ringus Vakaruose. Dar XX a. pradžioje šie šunys pelnė aukštus titulus Britanijoje ir Amerikoje.
Apibendrinimas
Lasa apsas – sena, ypatinga šunų veislė, turinti gilias šaknis Tibeto kultūroje ir ilgą istoriją kaip šventyklų sargas. Šie mažo ūgio, tačiau tvirto charakterio šunys gali pasiūlyti ištikimą draugystę tiems, kurie nori protingo, nepriklausomo ir kartu meilaus augintinio. Svarbu nepamiršti: lasa apsui reikalinga kasdienė kailio priežiūra, nuoseklus socializavimas bei dėmesys sveikatai. Tinkamai prižiūrimas lasa apsas nudžiugins ilgu gyvenimu ir išskirtiniu ryšiu. Tai veislė, kuri praturtins kiekvieno mylinčio augintinių šeimininko gyvenimą, jei tik šeimininkas pasirengęs pasirūpinti jos unikaliomis savybėmis ir poreikiais.
Veterinarijos gydytojas su ilgamete patirtimi, rašantis apie šunų, kačių ir kitų gyvūnų veisles, priežiūrą bei sveikatą. Jo tinklaraštyje galima rasti praktinių patarimų augintinių šeimininkams, moksliškai pagrįstos informacijos ir įdomių faktų apie gyvūnų elgseną bei kasdienybę.
