Neapibrėžtumas yra neišvengiamas šiuolaikinio gyvenimo palydovas – nuo karjeros ir santykių iki sveikatos ar pasaulinių įvykių. Tačiau dažnai pastebime paradoksą: aiškūs, bet sunkūs iššūkiai kartais vargina mažiau nei miglota, neapibrėžta situacija. Šiame straipsnyje nagrinėjame, kodėl taip yra, kaip mūsų smegenys reaguoja į nežinomybę ir ką galime padaryti, kad išmoktume su ja gyventi ramiau.
Kodėl žmogui taip svarbu aiškumas
Žmogaus smegenys evoliuciškai prisitaikė ieškoti prognozuojamumo ir kontrolės. Aiškumas reiškia, kad galime nuspėti pasekmes, įvertinti riziką ir pasirinkti veiksmų planą. Tuo tarpu neapibrėžtumas sukelia informacinę tuštumą – trūksta faktų, o šią tuštumą mūsų psichika labai nemėgsta, todėl užpildo ją spėjimais ir dažnai pesimistiniais scenarijais.
Kai situacija yra aiški, net jeigu ji sudėtinga, mes bent jau žinome, su kuo turime reikalą. Galime įvardyti problemą, susiplanuoti žingsnius ir jausti, kad kažkiek kontroliuojame situaciją. Šis kontrolės pojūtis yra vienas pagrindinių psichologinio stabilumo šaltinių.
Kontrolės iliuzija ir jos griūtis
Dauguma kasdienių rutinų suteikia mums iliuziją, kad valdome savo gyvenimą. Kai atsiranda neapibrėžtumas – netekome darbo, nutrūko santykiai, pasikeitė sveikatos būklė ar laukia nežinomi pokyčiai – ši iliuzija subyra. Psichologiškai tai patiriame kaip grėsmę, nes smegenys nebesugeba numatyti, kas bus toliau.
Dėl to neapibrėžtumas dažnai juntamas kaip foninis nerimas: mes dar neturime konkrečios tragedijos ar aiškaus blogiausio scenarijaus, bet jaučiame, kad „kažkas ne taip“. Toks būsenos neapibrėžtumas alinantis, nes nėra aiškaus objekto, į kurį galėtume nukreipti savo pastangas.
Kaip smegenys reaguoja į nežinomybę
Neuromoksliniai tyrimai rodo, kad smegenys daug jautriau reaguoja į netikrumą nei į aiškią, bet nemalonią informaciją. Nežinomybė aktyvuoja grėsmės, budrumo ir numatymo sistemas, todėl ilgainiui išsekina.
Nerimo ir „kas jeigu?“ spiralė
Neapibrėžtumo akivaizdoje protas linkęs generuoti „kas jeigu?“ scenarijus. Tai natūralus bandymas pasirengti galimiems pavojams, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje ši strategija dažnai virsta nerimo spiralėmis. Vietoje kelių racionalių alternatyvų protas gali pradėti kurti begalę katastrofiškų scenarijų.
Ši būsena vargina labiau nei konkretus sunkumas, nes:
- nėra aiškios pradžios ir pabaigos – nerimas gali tęstis be galo;
- neįmanoma pasirinkti vieno veiksmo plano, nes nežinome, ko tikėtis;
- jaučiame nuolatinį budrumą, tarsi grėsmė būtų už kampo, bet niekaip nepasirodo;
- pradedame abejoti savo sprendimais, nes nėra aiškių kriterijų, ką laikyti „teisingu“ sprendimu.
Prognozuojamumo poreikis
Smegenys nuolat kuria pasaulio modelį: koks jis yra dabar ir koks bus rytoj. Kai gauname aiškią, nors ir nemalonią žinią – pavyzdžiui, diagnozę, atleidimą iš darbo ar santykių pabaigą – šis modelis gali būti atnaujintas. Tai skaudu, bet įmanoma: realybė tampa konkretesnė, o skausmas turi kontūrus.
Neapibrėžtumo atveju modelio atnaujinti nepavyksta. Smegenys patiria nuolatinį „pakibimą“: joms trūksta duomenų, todėl jos vis peržiūri tuos pačius spėjimus ir neleidžia atsirasti ramybės būsenai. Tai panašu į nuolat įsijungiantį, bet niekada nepasibaigiantį vidinį „apkrovos testą“.
Kodėl konkretūs sunkumai kartais jaučiasi lengvesni
Iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu, kad aiškus sunkumas gali būti lengviau pakeliamas nei miglota grėsmė. Tačiau psichologiškai tai turi svarų pagrindą.
Veiksmas prieš bejėgiškumą
Sunkumų atveju dažnai galime kažką daryti: ieškoti darbo, gydytis, spręsti konfliktą, planuoti biudžetą, prašyti pagalbos. Veiksmas suteikia prasmingumo ir agentiškumo – jausmo, kad esame savo gyvenimo veikėjai, o ne vien stebėtojai.
Neapibrėžtume veiksmas sunkesnis, nes nežinome, kokiu tikslu veikiame ir ar mūsų pastangos bus prasmingos. Tai gimdo bejėgiškumo jausmą – vieną stipriausių psichologinių stresorių. Bejėgiškumas išsekina greičiau nei fizinis ar emocinis skausmas, su kuriuo susijęs aiškus tikslas.
Prasmės ir istorijos reikšmė
Žmonės linkę savo gyvenimą matyti kaip istoriją, turinčią logiką ir kryptį. Aiškūs sunkumai lengviau įsirašo į pasakojimą: „Tai buvo sunkus laikotarpis, tačiau jis mane užgrūdino“, „Dėl to patyriau daug, bet išmokau vertingas pamokas“.
Neapibrėžtumas sunkiai tampa istorijos dalimi, nes mes dar nežinome, kuo viskas baigsis. Kol pasakojimas neišbaigtas, sunku rasti prasminį pagrindą ir atsiremti į „kodėl“ – kodėl verta keltis ryte, stengtis, planuoti. Tai ir sukelia išsekimą.
Kas ypač jautrūs neapibrėžtumui
Nors neapibrėžtumas vargina beveik visus, kai kurie žmonės jį toleruoja lengviau, o kiti – sunkiau. Čia svarbų vaidmenį atlieka tiek asmenybės bruožai, tiek ankstyvosios patirtys ir dabartinė gyvenimo situacija.
Perfekcionistai ir kontrolės siekėjai
Žmonės, kurie itin siekia kontroliuoti aplinką, planuoja kiekvieną žingsnį ir sunkiai pakelia klaidas, dažnai ypač skausmingai reaguoja į neapibrėžtumą. Jiems nežinomybė atrodo kaip nuolatinė grėsmė jų tvarkai ir standartams.
Perfekcionizmas dažnai verčia reikalauti iš savęs ne tik gerų rezultatų, bet ir tikrumo: norisi būti garantuotam, kad sprendimas yra pats geriausias. Tačiau realiame gyvenime tokio užtikrintumo beveik niekada nebūna, todėl perfekcionistas lieka įstrigęs abejonėse ir savikritikoje.
Ankstesnės chaotiškos patirtys
Žmonės, kurie augo nestabilioje, nuspėti neįmanomoje aplinkoje – su dažnais konfliktais, priklausomybėmis, staigiais pokyčiais – gali jautriau reaguoti į menkiausią neapibrėžtumą. Jiems tai primena ankstesnį chaosą ir kelia stipresnę emocinę reakciją.
Kita vertus, daliai žmonių tokios patirtys išmoko lankstumo – jie tampa „atsparūs audroms“, nes nuo mažens priprato, kad aplinka nestabili. Reakcija labai individuali ir priklauso nuo to, ar žmogus gavo palaikymo ir saugumo, nepaisant chaoso.
Kaip išmokti pakelti neapibrėžtumą
Neapibrėžtumo neišvengsime, bet galime lavinti savo gebėjimą jame būti. Tai nereiškia susitaikymo su bet kuo, o veikiau lankstesnį santykį su nežinomybe ir mažesnį vidinį pasipriešinimą jai.
1. Priimti ribotą kontrolę
Vienas svarbiausių žingsnių – atskirti, ką galime kontroliuoti, ir ko ne. Tai paprasta pasakyti, bet sunku pritaikyti praktiškai. Čia gali padėti sąmoningas klausimas sau: „Ką šioje situacijoje realiai galiu padaryti šiandien?“
Jeigu atsakymas – „galiu tik laukti“ (pavyzdžiui, būnant tyrimų rezultatų ar atrankos atsakymo), verta pripažinti, kad laukimas irgi yra veiksmas. Tuomet energiją galima nukreipti į tai, kas priklauso nuo mūsų: miegą, mitybą, rutiną, palaikančius santykius.
2. Treniruoti toleranciją nežinomybei
Tolerancija neapibrėžtumui – tai savotiškas psichologinis „raumenys“, kurį galima treniruoti. Tai gali būti nedideli kasdieniai iššūkiai, kuriuose leidžiame sau nežinoti visko iki galo: išbandyti naują veiklą nežinant, ar patiks, priimti sprendimą neturint 100 proc. informacijos, eiti į socialinį susitikimą nežinant, kaip seksis.
Tokios patirtys po truputį įrodo, kad pasaulis nesugriūva, net jei neturime garantijų. Laikui bėgant atsiranda daugiau vidinio lankstumo ir pasitikėjimo, kad „susitvarkysiu, net jeigu ne viską žinau iš anksto“.
3. Sustabdyti katastrofinius scenarijus
Pastebėjus, kad protas vėl kuria „blogiausio scenarijaus“ filmą, verta:
- sąmoningai įvardyti mintį: „Tai tik scenarijus, ne faktas“;
- paklausti savęs: „Koks būtų realistiškas, o ne katastrofiškas variantas?“;
- prisiminti ankstesnes situacijas, kai bijoti buvo baisiau nei tai, kas nutiko iš tikrųjų;
- apsiriboti tam tikru „nerimo laiku“ – pavyzdžiui, 15 minučių per dieną skirti apmąstymams, o likusį laiką sąmoningai nukreipti dėmesį į veiklą.
4. Rūpintis kūnu, kad atlaikytų įtampą
Neapibrėžtumas sukelia ne tik psichologinę, bet ir fizinę įtampą: raumenų sustingimą, virškinimo sutrikimus, miego problemas. Todėl svarbu pasirūpinti kūnu – tai nėra „papildomas priedas“, o svarbi strategijos dalis.
Tinka bet kokia kūną atpalaiduojanti veikla: judėjimas, kvėpavimo pratimai, pasivaikščiojimai, sąmoningumo praktikos. Taip sumažiname bendrą įtampos lygį ir turime daugiau vidinių resursų susidoroti su nežinomybe.
Sveikas santykis su neapibrėžtumu
Neapibrėžtumas nebūtinai yra vien tik grėsmė. Jis taip pat atveria erdvę naujoms galimybėms, kūrybai ir pokyčiams, kurių kitaip galbūt niekada nepasirinktume. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp noro planuoti ir gebėjimo prisitaikyti.
Lankstumas vietoje visagalio plano
Gyvenimo planas gali būti naudingas, kol jis nėra suprantamas kaip absoliutus, privalomas įvykdyti scenarijus. Lankstus požiūris reiškia, kad planų turime, bet esame pasirengę juos koreguoti susidūrę su nauja informacija ar neplanuotomis aplinkybėmis.
Toks subtilus balansas leidžia išlikti veikliems, bet nepalūžti, kai ateina tai, ko nenumatėme. Tada net ir labai sudėtingi laikotarpiai nereiškia vidinio žlugimo, o tampa dalimi platesnio gyvenimo proceso.
Neapibrėžtumas vargina labiau nei konkretūs sunkumai todėl, kad atima iš mūsų prognozuojamumo, kontrolės ir prasmės jausmą. Smegenys nekenčia „tuštumos“ ir ją užpildo dažnai niūriais scenarijais, o mes liekame įstrigę tarp nerimo ir bejėgiškumo. Tačiau ugdydami toleranciją nežinomybei, atskirdami, ką galime kontroliuoti, ir priimdami lankstesnį santykį su gyvenimo pokyčiais, galime išmokti gyventi ramiau net tada, kai atsakymų dar nėra. Tuomet neapibrėžtumas tampa ne tik varginančiu išbandymu, bet ir erdve naujoms patirtims bei vidiniam augimui.
Kurdamas(-a) suaugusiems skirtą turinį laikosi brandžios ir pagarbios komunikacijos: santykiai, intymumo komunikacija, ribos, savijauta, sauga ir edukaciniai paaiškinimai. Vengia šoko vertės ir dirbtinio provokavimo, o prioritetą teikia aiškiam kontekstui, diskretiškumui ir atsakingam tonui. Tekstuose atskiria edukaciją nuo nuomonės, neskatina rizikingo elgesio, primena apie privatumą ir saugą internete. Tikslas – informuoti ir padėti suprasti temas be sensacionalizmo, išlaikant pasitikėjimą ir etišką turinį.
