Nuolatinis noras būti teisiam iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip stiprios nuomonės ar pasitikėjimo savimi požymis, tačiau dažnai už jo slypi gilesnės psichologinės priežastys. Suprasdami, iš kur kyla toks poreikis ir kaip jis veikia mūsų santykius, galime aiškiau pamatyti save ir sąmoningiau rinktis, kaip reaguoti konfliktinėse ar įtemptose situacijose.
Kodėl žmogui taip svarbu būti teisiam?
Noras būti teisiam nėra atsitiktinis – jis susijęs su mūsų tapatybe, saviverte ir saugumo jausmu. Kai tam tikra nuomonė, vertybė ar įsitikinimas tampa mūsų „aš“ dalimi, ją giname taip, lyg gintume save. Todėl net ir nedideli nesutarimai gali kelti stiprias emocijas ir vidinę įtampą.
Psichologiniu požiūriu, poreikis būti teisiam dažnai susijęs su vidine baime: baime būti atstumtam, pasirodyti silpnam, kvailam ar nepakankamam. Pripažinti savo klaidą tokiam žmogui gali atrodyti kaip rizika prarasti pagarbą, kontrolę ar statusą.
Savivertė ir tapatybės apsauga
Žmonės, kuriems nuolat reikia būti teisiais, dažnai viduje jaučiasi nesaugūs. Savivertė gali būti trapiai paremta pasiekimais, kompetencija, protu ar žiniomis. Todėl bet koks pripažinimas „klydau“ suvokiamas ne kaip natūrali mokymosi proceso dalis, o kaip grėsmė savo vertei.
Tokiu atveju ginant savo teisumą, iš tiesų ginamas įvaizdis apie save: „aš esu protingas“, „aš viską suprantu“, „aš neklystu“. Tai nereiškia, kad žmogus sąmoningai meluoja ar manipuliuoja – dažnai pats nuoširdžiai tiki savo teisumu ir jam sunku priimti kitą perspektyvą.
Kontrolės ir saugumo poreikis
Noras būti teisiam taip pat gali būti bandymas išlaikyti kontrolę. Kai situacijos, santykiai ar emocijos atrodo nestabilūs, „buvimas teisiu“ suteikia vidinį atramos tašką. Atrodo: jeigu žinau, kaip turėtų būti, ir galiu įrodyti, kad esu teisus, tuomet situacija tampa valdoma.
Tačiau toks mąstymas ilgainiui kelia įtampą: žmogus nuolat budrus, pasirengęs gintis ar įrodinėti, o bet kokia kritika priimama kaip asmeninis puolimas, o ne kaip galimybė augti.
Kokias emocijas slepia nuolatinis teisumo poreikis?
Nuolatinis ginčijimasis, įrodinėjimas ir nesugebėjimas nusileisti retai kyla iš ramybės. Dažniau tai – užslėptų emocijų ir nepatenkintų poreikių išraiška. Atpažinti, kas slypi po paviršiumi, padeda geriau suprasti save ir kitus.
Baimė būti sukritikuotam ar atstumtam
Jeigu žmogus yra daug kartų patyręs kritiką, pažeminimą ar menkinimą, jis gali išmokti „gynybos per teisumą“ strategiją. Tokiu atveju bet koks prieštaravimas ar pastaba priimama kaip grėsmė, todėl reakcija būna gynybiška ir kartais agresyvi.
Užuot išgirdęs „Tu klysti šioje situacijoje“, žmogus išgirsta „Tu nesi pakankamas“, todėl intuityviai bando įrodyti savo vertę per teisumą.
Gėdos ir klaidos netoleravimas
Kai kuriems žmonėms pripažinti klaidą yra beveik nepakeliama dėl stipriai jaučiamos gėdos. Gėda nėra tas pats, kas kaltė. Kaltė sako: „Padariau kažką ne taip“, o gėda sako: „Su manimi kažkas ne taip“.
Jeigu gėda užima daug vietos žmogaus vidiniame pasaulyje, pripažinti klaidą reiškia tarsi patvirtinti, kad su juo „kažkas ne taip“. Todėl lengviau ginčytis, teisintis ar ieškoti kaltų išorėje, nei ramiai priimti savo žmogiškumą ir neišvengiamą klydimą.
Vidinis nepasitikėjimas savimi
Paradoksalu, bet kuo žmogus labiau įsikibęs į teisumo poreikį, tuo dažnai mažiau jis pasitiki savimi viduje. Iš pažiūros gali atrodyti užtikrintas, kategoriškas, tvirtas, tačiau viduje jį lydi abejonės ir nerimas.
Nuolatinis įrodinėjimas tampa būdu save patvirtinti: „Jei kiti pripažins, kad esu teisus, jausiuosi geriau“. Tai primena priklausomybę nuo išorinio pripažinimo – vidinis stabilumas priklauso nuo to, ar kiti sutinka su mūsų požiūriu.
Kaip nuolatinis teisumo siekis veikia santykius?
Noras būti visada teisiam retai pastebimas tik pačiam žmogui – dažniausiai pirmieji apie tai prabyla artimieji, kolegos ar partneris. Nesutarimai tampa dažnesni, o bendravimas – mažiau saugus ir atviras.
Konfliktų užsitęsimas ir neišspręstos problemos
Kai svarbiausia – „kas teisus“, o ne „ką galime kartu padaryti“, konfliktai praranda konstruktyvumą. Kalbėjimasis tampa varžybomis, kas geriau argumentuos, kas garsiau pakels balsą ar kas pirmas „užvers duris“.
Tokiame santykyje problemos dažnai iš tikrųjų neišsprendžiamos – jos tik nustumiamos į šalį arba laikinai nutyla, kol atsiranda naujas ginčo objektas. Ilgainiui tai ardo pasitikėjimą ir artumą.
Emocinis atstumas ir bendravimo nuovargis
Bendraujant su žmogumi, kuriam nuolat reikia būti teisiam, aplinkiniai pradeda jaustis tarsi vaikščiotų „ant kiaušinių lukštų“. Jie dažnai renkasi patylėti, nesiginčyti, vengti jautrių temų, nes žino, kad bet koks prieštaravimas gali išprovokuoti ilgą ir varginantį konfliktą.
Taip atsiranda emocinis atstumas: bendravimas tampa paviršutiniškas, mažėja nuoširdumo, spontaniškumo ir lengvumo. Kai kuriems tai galiausiai tampa priežastimi nutraukti santykius.
Pasikartojantys vaidmenys: „laimėtojas“ ir „pralaimėtojas“
Jeigu santykyje nuolat vienas „teisus“, o kitas priverstas nusileisti, laikui bėgant susiformuoja aiškūs vaidmenys. Vienas – kaip „žinantis geriau“, kitas – kaip „klystantis“ arba „per jautrus“. Tai kelia nuoskaudas, menkina savivertę ir trukdo lygiavertei partnerystei.
Tokioje dinamikoje abu pralaimi: „laimėtojas“ vis labiau izoliuojasi savo teisume, o „pralaimėtojas“ jaučiasi vis mažiau svarbus ir girdimas.
Ką nuolatinis noras būti teisiam sako apie vidinį pasaulį?
Norint suprasti, ką apie žmogų išduoda šis bruožas, verta pažvelgti giliau nei į paviršinius ginčus ar nuomonės skirtumus. Dažniausiai jis susijęs su keliais pasikartojančiais vidiniais procesais.
Trapus savęs vaizdas
Žmogus gali atrodyti labai tvirtas, tačiau jo savęs vaizdas – tarsi iš stiklo: gražus, bet lengvai dužtantis. Noras būti teisiam tampa bandymu šį trapų vaizdą saugoti bet kokia kaina.
Tokį savęs vaizdą dažnai suformuoja vaikystės patirtys, auklėjimas, nuolatinė kritika ar, priešingai, pernelyg didelis spaudimas būti „pačiu geriausiu“.
Mažas tolerancijos lygis neapibrėžtumui
Būti teisiam reiškia turėti aiškumus: kas gerai, kas blogai, kaip „turi būti“. Toks mąstymas suteikia iliuziją, kad pasaulis nuspėjamas ir tvarkingas. Tačiau realybė dažnai yra pilka zona, kurioje kelios tiesos gali egzistuoti vienu metu.
Žmogui, kuris sunkiai toleruoja neapibrėžtumą, daug paprasčiau laikytis griežtų kategorijų – „aš teisus, tu klysti“, nei priimti, kad abu gali matyti situaciją iš skirtingų, bet teisėtų perspektyvų.
Sunkumai prisiimant atsakomybę
Nuolatinis teisumo poreikis kartais slepia vengimą prisiimti atsakomybę už savo klaidas, žodžius ar veiksmus. Jeigu visada „kiti kalti“, „aplinkybės nesėkmingos“ ar „aš tik taip reagavau, nes mane išprovokavo“, tampa sunku augti ir mokytis.
Toks žmogus gali būti labai jautrus bet kokiai užuominai, kad jis kažką padarė ne taip, ir stengtis nukreipti dėmesį į kitus, o ne pažvelgti į save.
Kaip atpažinti šį bruožą savyje?
Kartais daug lengviau pastebėti kitų teisumo siekį, nei pripažinti savąjį. Tačiau savistaba yra pirmas žingsnis link pokyčio ir brandesnio bendravimo.
Klausimai, padedantys pažinti save
Galima sau užduoti keletą klausimų ir sąžiningai įvertinti savo reakcijas:
- Kaip dažnai konfliktuose man svarbiau įrodyti savo teisumą, nei iš tikrųjų išgirsti kitą?
- Kaip jaučiuosi, kai paaiškėja, kad klydau – ar tai sukelia stiprią gėdą, pyktį, gynybą?
- Ar gebu pasakyti „atsiprašau, buvau neteisus“ be pasiteisinimų ir kaltės permetimo kitiems?
- Ar dažnai jaučiu norą paskutinį „užbaigiamąjį žodį“ palikti sau?
- Ar aplinkiniai yra minėję, kad su manimi sunku ginčytis ar išsakyti kitokią nuomonę?
Jeigu bent į dalį šių klausimų atsakymas – „taip“, verta susimąstyti apie savo santykį su klaida, kritika ir neapibrėžtumu.
Kaip keisti destruktyvų teisumo siekį?
Noras suprasti, kas teisinga, pats savaime nėra problema – jis svarbus mąstymui, sprendimams ir atsakomybei. Problema prasideda, kai „būti teisiam“ tampa svarbiau už „būti ryšyje“. Tuomet verta sąmoningai ugdyti kitokį santykį su nuomone, klaida ir dialogu.
Mokymasis priimti savo klaidas
Vienas iš kertinių žingsnių – išmokti žiūrėti į klaidas kaip į procesą, o ne į nuosprendį. Klaidos liudija ne apie mūsų vertės trūkumą, o apie tai, kad mes mokomės ir esame žmonės.
Praktiškai tai gali reikšti paprastus, bet svarbius veiksmus: sąmoningai pasakyti „taip, čia suklydau“, „šiame klausime tu buvai teisus“, „dabar matau kitaip, nei mačiau anksčiau“ – ir leisti sau išbūti su šiuo jausmu, jo neslopinti gynyba ar pasiteisinimais.
Aktyvus klausymasis ir smalsumas kitai nuomonei
Vietoj automatinio noro ginčytis, galima treniruoti smalsumą: „Kaip tu matai šią situaciją?“, „Ką aš praleidau?“. Toks požiūris ne tik mažina įtampą, bet ir leidžia išgirsti tai, kas anksčiau likdavo nepastebėta.
Smalsumas kitam žmogui ir jo patirčiai nereiškia, kad turime atsisakyti savo vertybių ar įsitikinimų – tai tik reiškia, kad leidžiame egzistuoti daugiau nei vienai perspektyvai.
Savivertės stiprinimas iš vidaus
Kuo labiau mūsų savivertė remiasi vidiniais, o ne išoriniais kriterijais, tuo mažiau mums reikia įrodinėti savo teisumą. Kai žinome, kad esame vertingi ne dėl to, jog neklystame, o dėl to, kad esame gyvi, jaučiantys ir besimokantys žmonės, ginčai praranda grėsmingą atspalvį.
Savivertę iš vidaus stiprina saviempatija, autentiški santykiai, kuriuose galime būti pažeidžiami, bei sąmoningas sprendimas matyti savo stiprybes ir ribotumus be kraštutinių vertinimų.
Nuolatinis noras būti teisiam dažniau išduoda ne žmogaus stiprybę, o jo vidinį trapumą: nesaugumą, baimę klysti, gėdos ir atstūmimo baimę. Suvokus, kad ginčijamės ne tik dėl faktų, bet ir dėl savo vertės bei tapatybės, atsiranda galimybė rinktis kitokį kelią – mažiau grumtis ir daugiau girdėti, mažiau įrodinėti ir daugiau suprasti. Kai teisumas užleidžia vietą smalsumui ir pagarbiems santykiams, stiprėja ne tik ryšys su kitais, bet ir tikresnis, ramesnis ryšys su savimi.
Kurdamas(-a) suaugusiems skirtą turinį laikosi brandžios ir pagarbios komunikacijos: santykiai, intymumo komunikacija, ribos, savijauta, sauga ir edukaciniai paaiškinimai. Vengia šoko vertės ir dirbtinio provokavimo, o prioritetą teikia aiškiam kontekstui, diskretiškumui ir atsakingam tonui. Tekstuose atskiria edukaciją nuo nuomonės, neskatina rizikingo elgesio, primena apie privatumą ir saugą internete. Tikslas – informuoti ir padėti suprasti temas be sensacionalizmo, išlaikant pasitikėjimą ir etišką turinį.
