Ką apie emocinę sveikatą išduoda skubėjimas

Nuolatinis skubėjimas šiandien daug kam atrodo tarsi neišvengiama kasdienybės dalis. Tačiau nuolatinis bėgimas, jausmas, kad vis nespėjate ir negalite sustoti, yra ne tik gyvenimo būdo, bet ir jūsų emocinės bei fizinės sveikatos veidrodis. Suvokdami, ką apie jūsų savijautą išduoda šis skubėjimas, galite laiku sustoti, persvarstyti prioritetus ir pasirūpinti savimi.

Nuolatinis skubėjimas – ne charakterio bruožas, o signalas

Žmonės neretai linkę skubėjimą priimti kaip savo charakterio dalį: „aš tiesiog tokia(s) – greita(s), visur lekiu“. Tačiau dažniau tai yra ne prigimtinis bruožas, o susiformavęs įprotis ir reakcija į vidinę įtampą, lūkesčius ar baimes.

Jei nuolat jaučiate, kad:

valgote paskubomis ir neatsimenate, ką tiksliai valgėte;
susitikimuose mintimis esate jau kitame darbe arba rytdienos planuose;
atsakydami į žinutes ar el. laiškus net neįsigilinate į tekstą;
savaitgaliais negalite atsipalaiduoti ir vis ieškote, „ką dar reikia nuveikti“;

tai rodo ne tik įtemptą grafiką, bet ir vidinę būseną, kuriai trūksta ramybės, saugumo ir aiškių ribų.

Ką apie emocinę sveikatą pasako nuolatinis lėkimas

Negebėjimas būti „čia ir dabar“

Nuolatinis skubėjimas dažnai reiškia, kad jums sunku išbūti dabarties akimirkoje. Jūsų dėmesys vis nukreiptas į tai, ką „reikės padaryti vėliau“, „ko dar nespėjote“, „kiek darbų laukia rytoj“. Tai yra ženklas, kad:

jaučiatės nesaugiai, kai nieko „naudingai“ neveikiate;
siejate savo vertę su atliktų užduočių kiekiu;
bijote sustoti, nes tylos ar poilsio akimirkos iškelia nemalonias mintis ir jausmus.

Šis negebėjimas sustoti ir patirti akimirką dažnai yra susijęs su vidine įtampa, nerimu ar net vengimu susidurti su tikraisiais poreikiais ir jausmais.

Perfekcionizmas ir savikritika

Jei nuolat skubate, nes „reikia padaryti daugiau, geriau, greičiau“, tai gali rodyti stiprią vidinę savikritiką. Perfekcionizmas dažnai slepiasi po frazėmis „taip turi būti“, „negaliu sau leisti atsipalaiduoti“, „kiti priklausomi nuo manęs“.

Nuolatinis lėkimas tokiu atveju tampa būdu:

įrodyti sau ir kitiems, kad esate pakankamai geri;
išvengti kaltės jausmo, jei kažko nepadarytumėte;
kontroliuoti aplinką ir žmones per nuolatinį veikimą.

Ilgainiui tokia nuostata vargina ir gali vesti link perdegimo, nes niekada nesijaučiate padarę „pakankamai“.

Baimė susidurti su savimi

Kai kuriems žmonėms skubėjimas tampa būdu pabėgti nuo savęs. Kol esate užsiėmę, nereikia gilintis, kodėl jaučiatės vieniši, nepatenkinti santykiais ar darbu, kodėl liūdna ar tuščia. Veikla tarsi užpildo vidinę tuštumą.

Nuolatinis užimtumas tokiais atvejais rodo:

neišspręstas emocines temas (netektis, nusivylimus, konfliktus);
baimę patirti liūdesį, nerimą ar bejėgiškumą;
įsitikinimą, kad sustojimas reiškia silpnumą ar neveiklumą.

Jei sustojus jus greitai apima nerimas ar nemalonios mintys, skubėjimas gali būti psichologinės gynybos forma.

Fiziniai signalai, kuriuos slepia nuolatinis skubėjimas

Kūnas gyvena „avarinio režimo“ būsenoje

Nuolat skubant organizmas vis iš naujo įjungia streso reakciją: pagreitėja širdies ritmas, įsitempia raumenys, padažnėja kvėpavimas, kyla kraujospūdis. Ši būsena trumpam yra normali, tačiau ilgai trunkant ji ima žaloti.

Nuolatinis skubėjimas gali būti susijęs su:

nemiga arba paviršutinišku, neatgaivinančiu miegu;
virškinimo sutrikimais (rėmuo, pilvo skausmai, „susuktas“ skrandis);
dažnomis įtampinėmis galvos ar sprando skausmais;
širdies permušimais ar spaudimo pojūčiu krūtinėje;
nuolatiniu nuovargiu net ir pailsėjus.

Dažnai žmogus šiuos simptomus aiškina: „tiesiog per daug darbų, praeis“, tačiau iš tiesų tai yra aiškūs signalai, kad kūnui reikia sulėtinti tempą ir atkurti pusiausvyrą.

Nuolatinis nuovargis ir energijos svyravimai

Paradoksalu, bet kuo daugiau skubate, tuo labiau galite jaustis bejėgiai ir išsekę. Pradžioje skubėjimas gali atrodyti efektyvus – pavyksta daug nuveikti, gaunate pripažinimo. Tačiau laikui bėgant organizmas nebeatlaiko tokio tempo.

Jei dažnai jaučiate, kad:

rytais sunku atsikelti, nors miegate pakankamai valandų;
dienos metu staiga krenta energija ir sunku susikaupti;
vakare „išsijungiate“, neturite jėgų net maloniems užsiėmimams;

tai rodo, kad jūsų kūnas gyvena nuolatinėje įtampos ir atoslūgių karuselėje. Skubėjimas šiuo atveju nebėra produktyvumas – tai bandymas „išspausti“ iš savęs daugiau, nei organizmas gali duoti.

Socialiniai ir santykių ženklai

Kai santykiai tampa dar vienu „darbų punktu“

Nuolatinis skubėjimas paliečia ir santykius. Kai laiko visiems neužtenka, artimi žmonės ima būti matomi per „privalau“ prizmę: privalau paskambinti tėvams, privalau praleisti laiką su partneriu, privalau pamatyti draugus.

Tokiu atveju:

susitikimai tampa tik dar vienu punktu kalendoriuje;
mažiau girdite, ką iš tiesų sako kitas žmogus;
dažniau konfliktuojate dėl „laiko trūkumo“;
jaučiate kaltę, kad neskiriate pakankamai dėmesio artimiesiems.

Jei šie pojūčiai jums pažįstami, tai rodo, kad skubėjimas jau ima kainuoti emocinę artumą ir tarpusavio ryšį.

Atskirties ir vienišumo jausmas

Dar viena dažna nuolatinio lėkimo pasekmė – paradoksalus vienišumo pojūtis. Nors esate tarp žmonių, bendraujate, dalyvaujate susitikimuose, viduje galite jaustis tarsi „atsijungę“.

Tokiu atveju skubėjimas gali reikšti, kad:

neturite laiko gilesniam, nuoširdžiam bendravimui;
vengiama kalbėtis apie tai, kaip iš tikrųjų jaučiatės;
jaučiatės nesuprasti, nes visi „skuba lygiai taip pat“;
artumą keičia paviršutiniški pokalbiai ir „reikalų derinimas“.

Vienišumas dažnai yra ne žmonių trūkumo, o lėto, dėmesingo santykio stokos pasekmė.

Ką nuolatinis skubėjimas pasako apie jūsų ribas ir prioritetus

Neryškios asmeninės ribos

Jei dažnai skundžiatės laiko stygiumi, bet vis tiek sutinkate imtis naujų užduočių, padėti kitiems, priimti papildomus projektus, tikėtina, kad jūsų asmeninės ribos nėra aiškiai apibrėžtos.

Nuolatinis skubėjimas tokiu atveju rodo, kad jums sunku:

pasakyti „ne“, kai jau ir taip esate pervargę;
atskirti, kas išties svarbu jums, o kas – tik kitų lūkesčiai;
suteikti prioritetą savo poilsiui ir sveikatai;
patikėti, kad esate verti laiko sau net ir nieko „produktyvaus“ neveikdami.

Ribų neryškumas ilgainiui virsta įsitikinimu, kad privalote visiems patikti ir viską spėti, o tai tiesiogiai veikia emocinę savijautą.

Vertybių ir kasdienybės neatitikimas

Kai žmogus gyvena pagal jam svarbias vertybes, skubėjimo būna, bet jis nėra nuolatinis ir viską apimantis. Kai nuolatinis lėkimas tampa norma, tai dažnai rodo, kad:

daug laiko skiriate veikloms, kurios jums nėra prasmingos;
siekiate tikslų, kuriuos „reikia“ pasiekti pagal aplinkos standartus;
stengiatės atitikti kitų įsivaizdavimus apie „sėkmingą gyvenimą“;
mažai laiko lieka tam, kas jus iš tiesų džiugina ir maitina viduje.

Šis vertybių ir realaus gyvenimo neatitikimas dažnai pasireiškia vidiniu nepasitenkinimu: „viską turiu, bet nesijaučiu laimingas(-a)“. Nuolatinis skubėjimas čia tampa bandymu užpildyti vidinį trūkumą išoriniais pasiekimais.

Kaip atpažinti, kad skubėjimas jau kenkia

Signalai, kurių nebeverta ignoruoti

Yra tam tikri aiškūs ženklai, rodantys, kad skubėjimas peržengė sveiko užimtumo ribas ir ėmė žaloti savijautą. Atkreipkite dėmesį, jei vis dažniau pastebite:

Jaučiatės įsitempę net fiziškai ilsėdamiesi – negalite ramiai sėdėti ar gulėti.
Dažnai pamirštate smulkmenas, susitikimus, žodžius, ką tik girdėtą informaciją.
Jums sunku ilgiau sutelkti dėmesį į vieną užduotį.
Nebežinote, kas iš tiesų jus džiugina, o laisvas laikas atrodo „neproduktyvus“.
Reguliariai susiduriate su miego, virškinimo ar galvos skausmais.
Artimieji kartoja, kad su jumis sunku susitikti, nes „vis bėgate“.

Viena ar kelios iš šių būsenų savaime nereiškia rimtos problemos, tačiau dažnai pasikartojančios jos yra kvietimas sustoti ir įvertinti, kokia kaina gyvenate tokiu tempu.

Ką galite padaryti jau dabar

Maži pokyčiai, kurie daug pasako apie jūsų savijautą

Nereikia iškart kardinaliai keisti gyvenimo, kad pastebėtumėte, kaip nuolatinis skubėjimas veikia jūsų savijautą. Kartais užtenka kelių sąmoningų žingsnių, kurie patys parodys, kokio lygio įtampa jus lydi kasdien.

Pratimas „lėtas rytas“: kartą per savaitę skirkite bent 15–20 minučių be telefono, el. laiškų ir naujienų – tik ramus pusrytis, kvėpavimas, žvilgsnis pro langą. Jei tai kelia nerimą ar kaltę, tai aiškus signalas, kad poilsiui trūksta vietos.
Vienas „ne“ per dieną: pabandykite kasdien bent vieną kartą sąmoningai atsisakyti neesminės užduoties ar prašymo. Stebėkite, kokius jausmus tai sukelia – kaltę, baimę, palengvėjimą.
Trumpa kūno patikra: kelis kartus per dieną paklauskite savęs: kurioje kūno vietoje šiuo metu jaučiu įtampą? Kaklas, pečiai, pilvas, žandikauliai? Tai padeda pamatyti, kaip skubėjimas „apsigyvena“ kūne.
Laiko juosta sau: suplanuokite kalendoriuje bent valandą per savaitę, kuri skirta tik jums ir nebus atiduota kitiems reikalams. Jei norisi ją „užpildyti darbais“, tai rodo sunkumą pripažinti savo poreikius.

Šie maži žingsniai ne tik padeda sulėtinti tempą, bet ir atskleidžia, kiek vidinės įtampos ir nepasakytų poreikių slepia jūsų skubėjimas.

Nuolatinis skubėjimas nėra tik greitas gyvenimo ritmas ar „tokios aplinkybės“. Tai – svarbi žinutė apie jūsų emocinę, fizinę ir socialinę savijautą. Jis gali reikšti negebėjimą sustoti ir būti su savimi, vidinę savikritiką, neryškias ribas, neatitikimą tarp vertybių ir kasdienybės ar kūno pagalbos šauksmą. Įsiklausydami į šiuos signalus ir drąsiai pripažindami, kaip iš tikrųjų jaučiatės, galite pamažu kurti gyvenimą, kuriame vietos atsiras ne tik skubėjimui ir pareigoms, bet ir ramybei, artumui bei tikram buvimui savimi.

Simona Norkutė

Rašo apie sveikatą ir gerą savijautą atsakingai (YMYL): aiškina temas suprantamai, tačiau vengia diagnozių ir „garantuotų“ sprendimų. Remiasi patikimais šaltiniais, pabrėžia individualius skirtumus, kontraindikacijas ir aiškiai nurodo, kada būtina kreiptis į gydytoją. Daug dėmesio skiria prevencijai, miegui, stresui, kasdieniams įpročiams ir realiems lūkesčiams. Turinys kuriamas pasitikėjimo principu – aiškus, atsargus, be sensacionalizmo, su praktiškais patarimais, tinkamais ir Google Discover auditorijai.

Ką apie jūsų savijautą išduoda nuolatinis skubėjimas