Italų kurtas, dar vadinamas mažąja levrete (ital. “Levriero Italiano”, angl. Italian Greyhound), yra elegantiška, grakšti ir išskirtine išvaizda pasižyminti šunų veislė. Šie nedidelio ūgio, ilgos linijos šunys garsėja kaip šiuolaikiniai namų augintiniai, tačiau jų istorija – ne mažiau įspūdinga: levretės šimtmečius džiugino menininkus, aristokratus ir karališkas šeimas savo ištikimybe, švelniu būdu ir subtilia laikysena. Nors italų kurtas atrodo trapi bei jautri veislė, jis – judrus, greitas ir kupinas gyvybingumo šuo. Apie išskirtinę šio šuns vietą tiek istorijoje, tiek šiuolaikinių šeimų gyvenime, daugiau sužinosite šiame veislės aprašyme.
Kilmė ir istorija
Italų kurtas – viena seniausių žinomų šunų veislių. Manoma, kad šios veislės protėviai Europoje buvo žinomi jau daugiau nei prieš 2000 metų. Archeologiniai duomenys liudija, jog jau antikinės Graikijos ir Romos laikais mažieji kurtukai buvo vertinami kaip kilmingų šeimų palydovai, dažnai vaizduojami freskose, mozaikose ir skulptūrose.
Nors tiksli veislės kilmė nėra visiškai aiški, dauguma ekspertų (pvz., FCI ir The Kennel Club) mano, kad mažasis levretė išsivystė Viduržemio jūros regione, kur buvo vertinamas ne tik dėl kompanijos, bet ir kaip nedidelių medžiojamų gyvūnų, tokių kaip triušiai ar paukščiai, medžiotojas. Šunų istorikai išskiria, kad ši veislė ypač išpopuliarėjo Renesanso laikotarpiu Italijoje, todėl ir įgavo “italų kurto” pavadinimą. Vėlesniais amžiais šie šunys tapo madingais palydovais Anglijos, Prancūzijos ir kitų Europos šalių aristokratų rūmuose.
Šiandien italų kurtas yra ne tik parodų dalyvis ar augintinis, bet ir šeimos draugas, išsaugojęs savo istorinį žavesį ir bajorišką orumą. Veislę pripažįsta pagrindinės šunų organizacijos: FCI, AKC (American Kennel Club), The Kennel Club (JK), kur ji priskiriama kurtų (sighthound) grupei.
Išvaizda
Italų kurtas – mažos ar vidutinio dydžio kurtų tipo šuo, išsiskiriantis ypatingu grakštumu ir elegancija. Veislės atstovai pasižymi harmoningomis kūno proporcijomis, ilgu ir plonu kaklu, siaura, aptakia galva bei ilgomis, tiesiomis kojomis.
- Ūgis ir svoris: Italų kurto patinų ir kalių ūgis ties ketera turėtų būti 32–38 cm, o svoris – iki 5 kg (dažniausiai 3,6–5 kg).
- Kailis: Plonas, trumpas, prigludęs prie kūno, be pavilnės, todėl netoleruoja didelių šalčių. Kailio tekstūra švelni, blizgi ir subtili.
- Spalvos: Standartas leidžia įvairaus atspalvio pilką, rudą ir juodą spalvas, taip pat gelsvai smėlinę (fawn). Kai kurie atspalviai gali būti su baltais ženklais arba be jų, tačiau balta spalva turi būti ribota.
- Galva: Siaura, pailga, aiškiai išreikštu perėjimu nuo kaktos prie snukio, lygiai krentančiu snukiu, kuris baigiasi juoda, rečiau tamsiai ruda nosimi.
- Akys: Didelės, išraiškingos, dažniausiai tamsios spalvos, žvelgiančios smalsiai ir švelniai.
- Uodega: Ilga, žema, laikoma žemyn, siaurėjanti link galo, šiek tiek lenkta.
Bendras italų kurto vaizdas – susikaupusi, subtili elegancija, kurią papildo itin liekni raumenys ir išvystyta ištvermė. Veislės išvaizda dažnai vadinama “miniatiūriniu kurtu”, tačiau pagal standartą proporcijos ir bruožai turi būti tiksliai subalansuoti, o šuo – nei per liesas, nei pernelyg trapus.
Charakteris
Italų kurtas garsėja kaip viena švelniausių ir ištikimiausių šunų veislių. Jų temperamentas puikiai tinka šeimai, tačiau veislė pasižymi ir savita vidine nepriklausomybe. Nors šie šunys yra santūrūs su svetimais, su savo artimaisiais jie formuoja labai tvirtą ryšį, dažnai tampa vieno žmogaus šunimis, ištikimai sekdami paskui šeimininką kiekviename žingsnyje.
- Draugiškumas: Mėgsta būti dėmesio centre, jautriai reaguoja į nuotaikas ir pokyčius šeimoje. Gerai sutaria tiek su vaikais, tiek su kitais šunimis ar katėmis, jei yra tinkamai socializuoti nuo mažens.
- Jautrumas: Itin jautrūs, kartais prisiriša prie vieno žmogaus ar šeimos narių. Stipriai reaguoja į aplinkos triukšmą, aštrius balsus ar šiurkštų elgesį.
- Žaismingumas ir energija: Nepaisant subtilios išvaizdos, italų kurtai yra judrūs ir žaismingi, mėgsta bėgioti, lakstyti, gaudyti mažus objektus.
- Intelektas: Greitai perpranta komandas, tačiau kartais gali būti užsispyrę arba išsiblaškę. Geriausiai reaguoja į teigiamą, kantrų auklėjimą be griežtumo.
- Lojimas: Paprastai nelinkę daug loti, labiau stebi aplinką nei garsiai įspėja apie ją.
Italų kurtai vertina šilumą, komfortą ir artimą buvimą su žmonėmis. Dėl jautraus būdo šunys nelinkę toleruoti šiurkštaus elgesio ar vienatvės, jie dažnai geriau jaučiasi šeimos narių draugijoje nei ilgai būdami vieni.
Priežiūra ir mityba
Šios veislės šunys reikalauja tam tikros specifinės priežiūros, ypač dėl savo išskirtinai trumpo ir plono kailio bei gležno kūno sudėjimo.
- Kailio priežiūra: Plonas kailis nereikalauja intensyvaus šukavimo ar maudymosi, tačiau svarbu reguliariai tikrinti odą, nes ji linkusi į sudirginimus, įbrėžimus ir jautrumą šalčiui. Šaltuoju metų laiku rekomenduojama aprengti levretę specialiais šunų drabužiais.
- Fizinė apkrova: Italų kurtas – energingas šuo, jam reikia kasdienių pasivaikščiojimų, galimybės bėgioti aptvertoje teritorijoje ar žaisti lauke. Nepaisant aktyvumo, jie stebėtinai prisitaiko ir prie ramaus šeimos gyvenimo namuose.
- Mityba: Reikalingas subalansuotas, lengvai virškinamas maistas, tinkantis aktyviems, nedidelio sudėjimo šunims. Peršėrimas vengtinas, nes šie šunys turi greitą medžiagų apykaitą, o papildomas svoris gali apsunkinti sąnarius bei bendrą sveikatą.
- Dantys: Italų kurtai linkę į dantų akmenų susidarymą, todėl odontologinė priežiūra itin svarbi: rekomenduojama reguliariai valyti dantis ir lankytis pas veterinarą profesionalioms procedūroms.
Šios veislės augintojai ir veterinarai pabrėžia atsargumą lauke – dėl plonos odos šunys jautrūs įbrėžimams, gali lengvai susižaloti intensyvių žaidimų metu ar užkliūti už aštrių objektų. Taip pat neretai pasižymi išvystytu bėgimo instinktu, todėl laisvai paleisti tik aptvertoje, saugioje vietoje.
Sveikata ir paveldimumas
Italų kurtas paprastai gyvena ilgai – iki 14–15 metų ar net ilgiau, jei turi tinkamas sąlygas ir yra reguliariai prižiūrimas. Tačiau veislė, kaip ir daugelis grynaveislių šunų, turi polinkį į specifinius paveldimus sveikatos sutrikimus:
- Kaulų lūžiai: Dėl lengvos kaulų struktūros italų kurtai yra linkę į kojų lūžius, ypač jauname amžiuje ar nukritus nuo didesnio aukščio.
- Dantų ligos: Dažna bėda – dantų akmenys ir periodonto ligos, todėl būtina skirti dėmesio burnos higienai.
- Epilepsija: Kai kuriuose kraujuose gali pasitaikyti paveldima epilepsija.
- Progresuojanti tinklainės atrofija (PRA): Susirgimas, galintis sukelti regėjimo praradimą vyresniame amžiuje.
- Širdies problemos: Kartais diagnozuojami širdies vožtuvų susirgimai ar kardiomiopatija.
- Odos ligos: Plona oda linkusi į alergijas, dermatitą ar paraudimus.
Siekiant išvengti paveldimų ligų, patikimi veislynai reguliariai atlieka sveikatos tyrimus, o būsimi šeimininkai turėtų domėtis šuniuko tėvų sveikatos istorija. Reguliarūs apsilankymai pas veterinarą, tinkama mityba ir atsakingas auginimas reikšmingai prisideda prie šuns gerovės ir ilgaamžiškumo.
Tinka kam?
Italų kurtas – neabejotinai viena iš tų šunų veislių, kuri tarsi “pasidaro” artima šeimininkui. Šis šuo idealiai tinka žmonėms:
- ieškantiems ištikimo, švelnaus ir meilų šeimos nario;
- vertinantiems tvarką (dėl nedaug šeriančio ir mažai kvapų skleidžiančio kailio);
- gyvenantiems bute ar nedideliuose namuose, nes šuo kompaktiškas ir ramus;
- senjorams ar suaugusiems žmonėms, kurie daugiau laiko praleidžia namuose;
- šeimoms su vyresniais vaikais (jaunesnius vaikus rekomenduojama atidžiai stebėti dėl šuns trapumo);
- tiems, kurie gali skirti pakankamai dėmesio, laiko žaidimams, pasivaikščiojimams ir švelniam bendravimui;
- žmonėms, kurie noriai imasi atsakingos burnos higienos ir reguliarių vizitų pas veterinarą;
- toleruojantiems šuns jautrumą šalčiui ir pasirengusiems jį apsaugoti nuo žemos temperatūros.
Nerekomenduojama šeimoms su labai mažais, nerangiais vaikais ar žmonėms, dažnai ilgai nebūnantiems namuose – italų kurtams svarbiausia artimas ryšys ir socialumas.
Įdomūs faktai
- Italų kurtas buvo populiarus karališkuose dvaruose – šią veislę ypatingai mėgo Anglijos karalienė Viktorija, Prancūzijos karalius Liudvikas XV ir kiti Europos monarchai.
- Dailininkai dažnai vaizdavo mažąsias levretes portretuose, taip įamžindami šuns statusą kaip prabangos ir rafinuotumo simbolį.
- Nors miniatiūrinis, italų kurtas gali išvystyti iki 40 km/val. greitį – palikimas iš kurtų giminystės.
- Dėl ypatingai plonos odos ir beveik neriebios karvės šie šunys dažnai vilki šiltus “drabužėlius” – tai ne mada, o būtinybė šaltuoju laikotarpiu.
Apibendrinimas
Italų kurtas (mažasis levretė) – išskirtinai grakštus, jautrus ir švelnus šuo, kurio ištikimybė, subtilumas ir istorinis palikimas nelieka nepastebėti nei modernioje šeimoje, nei šunų augintojų bendrijoje. Tinkamai socializuotas ir prižiūrėtas, šis šuo taps puikiu kompanionu, dovanodamas šeimininkui ne tik meilę ir prieraišumą, bet ir kasdienę elegancijos bei džiaugsmo dozę. Tiesa, italų kurtai – ne šunys visiems: jų trapumas, jautrumas ir poreikis būti šalia žmogaus reikalauja atsakingo ir dėmesingo šeimininko. Jeigu ieškote ne tik augintinio, bet tikro šeimos nario, vertinate estetiką, šiltą prisirišimą ir gebėjimą suprasti nuotaikas – italų kurtas gali būti būtent ta veislė, kuri atneš jaukumo ir žavesio į namus.
Veterinarijos gydytojas su ilgamete patirtimi, rašantis apie šunų, kačių ir kitų gyvūnų veisles, priežiūrą bei sveikatą. Jo tinklaraštyje galima rasti praktinių patarimų augintinių šeimininkams, moksliškai pagrįstos informacijos ir įdomių faktų apie gyvūnų elgseną bei kasdienybę.
