Islandų aviganis – tai unikali, reta ir istoriškai reikšminga šunų veislė, išsiskirianti ne tik savo išvaizda, bet ir draugišku charakteriu, gebėjimu dirbti ir visapusišku prisitaikymu prie šeimos gyvenimo. Ši šunų veislė, puoselėjama nuo seniausių laikų Islandijoje, išlaikė daug originalių aviganio bruožų bei patikimo šeimos nario statusą. Islandų aviganis pasižymi judrumu, prieraišumu, sumanumu ir meile žmonėms, todėl dažnai laikomas puikiu draugu ir šeimos nariu tiems, kurie ieško aktyvaus, lojalaus ir inteligentiško šuns.
Kilmė ir istorija
Islandų aviganis yra viena seniausių šunų veislių šiaurės Europoje, kurios istorija glaudžiai siejasi su Islandijos kultūra ir gamta. Pirmuosius šios veislės šunis, kaip manoma, į Islandiją atsigabeno vikingų laikų norvegų naujakuriai jau IX amžiuje. Veislė buvo kruopščiai išvesta taip, kad šie šunys prisitaikytų prie šaltingo, vėjuoto ir dažnai atšiauraus Islandijos klimato, bei būtų ištvermingi, stiprūs, gebantys ganyti ir saugoti avis.
Islandų aviganiai ilgą laiką buvo neatskiriama Islandijos gyventojų kasdienybės dalis – jie saugojo bandą nuo paukščių, padėdavo ganyti gyvulius, taip pat pasitarnaudavo kaip signaliniai šunys. Veislė beveik neišėjo už šalies ribų, todėl išlaikė savo grynumą ir natūralias savybes. Dėl ligų ir importuotų šunų veislių populiarėjimo XX amžiuje veislė buvo atsidūrusi ant išnykimo ribos. Tačiau pastangų dėka, ypač dėka islandų kinologų ir tarptautinių šunų organizacijų, Islandų aviganis buvo išsaugotas ir pripažintas oficialia veisle FCI ir kitose didžiosiose kinologų organizacijose.
Išvaizda
Islandų aviganis yra vidutinio dydžio šuo, išsiskiriantis išraiškinga išvaizda, primenančia kitus špicų tipo šunis. Suaugę šunys paprastai sveria nuo 9 iki 14 kilogramų, o aukštis ties ketera svyruoja nuo 42 iki 48 cm (patinai dažniausiai didesni už pateles). Veislei būdingas kompaktiškas, raumeningas ir subalansuotas kūnas, tvirta nugaros linija bei grakščios, bet tvirtos galūnės.
Pagrindinis išskirtinumas – tankus, dvisluoksnis kailis, kuris gali būti tiek ilgesnis, tiek trumpesnis (abi variacijos yra leistinos pagal veislės standartą). Kailio spalvos taip pat gali varijuoti, tačiau dažniausiai pasitaiko gelsvai ruda, ruda su baltomis ir juodomis dėmėmis, žalsvai rusva ar net rusvai auksinė su baltais ženklais. Veislės šunys dažnai turi baltą apykaklę, baltą krūtinę, pilvuką, blauzdas ar uodegos galiuką. Akys – migdolo formos, rudai atspalvio, išraiškingos ir budrios, o ausys – stačios, trikampės, nukreiptos į priekį.
Kitas neatsiejamas bruožas – aukštai nešama, išraiškingai riesta uodega. Islandų aviganiai atrodo guvūs, pasiruošę veikti bet kurią akimirką, jų eisenai būdinga lengvumas ir grakštumas.
Charakteris
Islandų aviganis yra draugiškas, linksmas, prieraišus ir labai bendraujantis šuo. Tai viena iš pozityviausių šunų veislių – savo švelniu charakteriu ir gebėjimu greitai prisitaikyti jis laužo aviganiams būdingus stereotipus apie pernelyg didelį atsargumą. Islandų aviganiai itin prisiriša prie savo šeimininkų ir noriai dalyvauja visose šeimos veiklose. Jie mėgsta būti žmonių draugijoje, nevengia vaikų ar kitų gyvūnų, dažniausiai būna tolerantiški ir žaismingi, todėl yra vertinami kaip geri šeimos šunys.
Šios veislės šunys pasižymi dideliu intelektu ir noriai mokosi. Jie mėgsta įvairias veiklas – nuo tradicinių aviganių darbų iki šiuolaikinių šunų sporto šakų, tokių kaip agility ar obedience. Islandų aviganiai mėgsta judėti, jiems svarbus nuolatinis fizinis ir protinis aktyvumas, kitaip gali nuobodžiauti ar net pradėti ieškoti sau veiklos namie.
Ši veislė natūraliai šiek tiek linkusi į lojimą, nes tai dalis jų prigimties – garsai buvo svarbūs bendravimui su banda ir šeimininkais. Dėl šios priežasties Islandų aviganių šeimininkams patariama nuo mažens mokyti šunis komandos „tyla“ ir socializuoti juos su įvairiais garsais bei situacijomis.
Bendrai, islandų aviganis nėra agresyvus ar įtarus – dažniausiai jis smalsus, pasitikintis savimi ir draugiškas tiek žmonėms, tiek kitiems šunims.
Priežiūra ir mityba
Islandų aviganis, būdamas natūraliai prisitaikęs prie Islandijos klimato ir kaimiškų sąlygų, nereikalauja sudėtingos priežiūros, tačiau turi specifinių poreikių, kuriuos svarbu žinoti būsimiems šeimininkams. Vienas iš pagrindinių aspektų – šios veislės šuns kailio priežiūra. Dvisluoksnis, tankus kailis reikalauja reguliaraus šukavimo, ypač šėrimosi laikotarpiu (dažniausiai pavasarį ir rudenį). Kailį rekomenduojama šukuoti bent kartą per savaitę, o per intensyvaus šėrimosi laikotarpį – kas kelias dienas. Prausti šunį patariama tik esant reikalui – dažnas maudymas gali pažeisti natūralų odos riebalų sluoksnį.
Islandų aviganiai mėgsta judėjimą, todėl būtina užtikrinti pakankamą fizinę veiklą – bent vieną ilgą pasivaikščiojimą ar bėgiojimą lauke kasdien. Jie tinkami gyventi tiek mieste, tiek nuosavame name su tvora, tačiau jiems būtina leisti lakstyti laisvai, kiek tai leidžia sąlygos. Dėl aviganio genų šunys mėgsta ganomąją veiklą, o jei neturi galimybės ganomi, verta pasiūlyti šuniui panašių žaidimų ar užsiėmimų šunų sporto aikštelėse.
Kalbant apie mitybą, islandų aviganis nėra išrankus – jam tinka kokybiškas, subalansuotas pašaras, atitinkantis šuns amžių, dydį ir aktyvumo lygį. Nuo pat mažens svarbu stebėti šuns svorį ir aprūpinti visomis reikalingomis maistinėmis medžiagomis. Rekomenduojama pasirinkti pašarą, kurio sudėtyje yra pakankamai baltymų ir šunims būtinų vitaminų bei mineralų. Nedera persistengti su skanėstais ar žmonių maisto davimu – tai gali iššaukti nutukimo ar skrandžio problemų.
Sveikata ir paveldimumas
Islandų aviganis laikomas viena sveikiausių ir ištvermingiausių šunų veislių, kadangi ilgą laiką buvo natūraliai atrenkami stipriausi, ligoms atsparesni individai. Palyginti su kitais šunimis, veislėje reta rimtų genetinių ligų, tačiau, kaip ir daugeliui grynaveislių šunų, kai kurios paveldimos ligos visgi aptinkamos.
- *Klubo sąnario displazija*: Gali pasitaikyti, nors retai.
- *Kelio girnelės išnirimai* (patellar luxation): Pastebimi kai kuriuose veislynuose.
- *Akių ligos*: Kartais užfiksuojamos progresuojančios tinklainės atrofijos (PRA) ar kataraktos atvejai.
Veislė pasižymi stipria imunine sistema, tačiau reguliari veterinarinė patikra, vakcinacijos bei parazitų kontrolė yra būtinos. Kadangi islandų aviganis – veiklus šuo, retais atvejais gali pasitaikyti traumos. Svarbu anksti atlikti šuniuko sveikatos patikrinimus ir, jei planuojama veisti – atlikti visus reikiamus genetinius tyrimus. Gyvenimo trukmė dažniausiai siekia 12–15 metų, kai kurie individai sulaukia ir vyresnio amžiaus.
Tinka kam?
Islandų aviganis – universalus šuo, tinkantis įvairiems žmonėms, tačiau būtina turėti omenyje šios veislės poreikius ir bruožus. Pirmiausia, tai puikus šeimos šuo: jis ištikimas, meilės reikalaujantis ir be galo draugiškas. Dėl ramaus, švelnaus charakterio ir puikaus santykio su vaikais, islandų aviganis laikomas vienu geriausių pasirinkimų auginti šeimose.
Aktyvūs žmonės, mėgstantys keliones, sportą ar ilgus pasivaikščiojimus gamtoje, taip pat įvertins islandų aviganį – jis gali tapti idealiu bėgimo, dviračių ar žygių kompanionu. Patikėjęs atsakomybę vaikščioti ar sportuoti kartu su šeimininku, šuo visuomet bus motyvuotas ir judrus.
Kitos svarbios sritys – dresūra, šunų sportas (agility, obedience), terapija ar net sargyba – visur, kur reikia intelekto, ištvermės, gebėjimo bendrauti su žmogumi ir kitais gyvūnais, islandų aviganis pasirodys puikiai. Jei turite kitų gyvūnų, ši veislė dažniausiai neerzina jų, tačiau visada naudinga užtikrinti tinkamą socializaciją nuo mažens.
Nors šuo ištvermingas ir nepriekabus, islandų aviganio savininkui patartina skirti pakankamai laiko bendravimui, žaidimams ir dresūrai. Ši veislė netinka tiems, kurie daug laiko praleidžia išvykę ar negali užtikrinti pakankamo fizinio aktyvumo.
Įdomūs faktai
- Islandų aviganis – vienintelė šunų veislė, kilusi Islandijoje. Tai tikras nacionalinis šalies turtas ir simbolis, dažnai minimas islandų liaudies pasakose ir dainose.
- Veislės grynumas iki šiol atidžiai saugomas – bet koks kryžminimas su kitais šunimis griežtai ribojamas įstatymais.
- Islandų aviganiai neturi natūralių priešų Islandijoje ir nėra linkę į agresiją nei šunų, nei žmonių atžvilgiu.
- Seniau sakoma, jog islandų aviganis „saugo salas“ – be jo čia neapsieidavo nė viena ūkio sodyba.
Apibendrinimas
Islandų aviganis – ilgametės istorijos ir išskirtinio charakterio šuo, puoselėjamas ir mylimas ne tik Islandijoje, bet visame pasaulyje tarp tikrų šunų mylėtojų. Jis puikiai tinka šeimoms, aktyviems žmonėms, ieškantiems sumanaus ir prisitaikančio draugo. Kartu tai šuo, kuris įvertins bendravimą ir dėmesį, puikiai jausis gamtoje, bet bus patenkintas ir miesto bute, jei tik turės kur išlieti savo energiją. Prieš įsigyjant islandų aviganį būtina gerai įvertinti savo galimybes skirti laiko judesiui, dresūrai ir socializacijai – už tai atsidėkota bus ištikimu, mylinčiu ir visapusišku bičiuliu.
Veterinarijos gydytojas su ilgamete patirtimi, rašantis apie šunų, kačių ir kitų gyvūnų veisles, priežiūrą bei sveikatą. Jo tinklaraštyje galima rasti praktinių patarimų augintinių šeimininkams, moksliškai pagrįstos informacijos ir įdomių faktų apie gyvūnų elgseną bei kasdienybę.
