Bolonė – tai nedidelė, puraus kailio, balta šunų veislė, garsėjanti švelniu būdu, ištikimybe šeimai ir elegantiška išvaizda. Šie šunys tapo mėgstami dėl ramios prigimties, stipraus emocinio ryšio su šeimininku ir universalių kompanionų galimybių. Bolonė, priklausanti bišonų (Bichon) grupei, šiandien žavi ne tik dėl savo išorės, bet ir dėl prieraišumo, sumanumo bei gebėjimo prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų.
Kilmė ir istorija
Bolonės šunų veislė, tarptautiniame FCI standarte žinoma kaip Bolognese, kilo Italijoje ir turi seną, kilmingą istoriją. Kilmės miestas – Bolonija, iš kurio veislė ir gavo savo pavadinimą. Bolonė siejama su XIV-XVI a. Italijos didikais: šie nedideli šuneliai buvo ypač vertinami aristokratų, kurie juos laikė rūmų augintiniais, dovanojo kaip brangias dovanas ir net skulptūravo portretuose bei paveiksluose.
Veislės šaknys artimos kitoms bišonų grupės veislėms, tokioms kaip maltiečiai ir bišonai frise, tačiau bolonė išsiskyrė labiau sėsliu bei ramiu būdu. Šią veislę pamėgo tokios istorinės asmenybės kaip Katerina Didžioji, Marija Teresė, Medici šeima. Nors laikas ir karai sumažino populacijos skaičių, šiuolaikiniais laikais bolonė vėl išpopuliarėjo kaip kompaniono šuo, ypač vertinamas dėl prieraišumo ir nepretenzingo charakterio.
Išvaizda
Bolonė yra mažas šuo, bet pasižymi elegancija ir išskirtiniu kailiu. Suaugusi bolonė paprastai sveria 2,5–4 kg, aukštis ties ketera siekia 25–30 cm. Kūnas trumpas, kompaktiškas, galva proporcinga, su apvalia kaukole ir aiškiomis, tamsiomis, didelėmis akimis – dažnai apibūdinamas kaip „budrus ir švelnus žvilgsnis“.
Pats ryškiausias bruožas – tankus, purus, ilgų, garbanotų plaukų kailis, kuris pagal standartą turi būti tik gryno balto atspalvio, be dėmių ar atspalvių. Skirtingai nuo kai kurių kitų bišonų, bolonės kailis nėra šilkinis, o stangresnis ir labiau kutulys, su metodiškai susirango, bet nėra įtemptai garbanotas.
Ausys – gana aukštai įstatytos, vidutinio ilgio, prigludusios prie skruostų, apaugusios ilgais plaukais. Uodega dažniausiai užriesta per nugarą. Smulki, proporcinga bolo forma suteikia šiems šunims elegantiškumo ir žaismingumo.
Charakteris
Bolonės charakterį dažnai apibūdina žodžiai „ištikimas, tylus, prieraišus“. Tai labai šeimai atsidavęs šuo, mėgstantis būti žmogaus draugijoje ir išgyvenantis dėl atskirties. Priešingai nei kai kurios kitos mažos veislės, bolonė nėra linkusi į nuolatinį lojimą ar perdėtą nervingumą, tačiau sunerimsta likusi viena ar ilgai ignoruojama. Tai ramaus temperamento, kantrūs, žaismingi augintiniai, gerai jaučiantys aplinkinių nuotaikas.
Bolonės dažnai prisitaiko prie šeimos gyvenimo ritmo – yra žaismingos su vaikais, nuoširdžiai myli savo žmones, tačiau linkusios prisirišti prie vieno ar kelių artimiausių šeimininkų. Jos būna santūrios su nepažįstamaisiais, bet be polinkio į agresiją ar baimę. Ši veislė retai rodo dominuojantį elgesį ar reikalauja dėmesio isteriškai, nors ilgai ignoruojama gali tapti liūdna ar apatiška.
Bolonės protingos ir imlios dresūrai, į komandas reaguoja gerai, ypač jei ugdymas pagrįstas pozityviu skatinimu. Dėl švelnios prigimties dažnai vadinamos puikiais terapiniais šunimis ar emocinės paramos gyvūnais.
Priežiūra ir mityba
Bolonės kailis unikalus, be pavilnės, nedaug šeriasi, todėl tinka net šiek tiek alergiškiems žmonėms (nors garantijos apie hipoalergiškumą nėra). Tačiau jį būtina kruopščiai prižiūrėti: kasdien šukuoti, reguliariai apžiūrėti, kad nesusidarytų sąvėlos ar mazgai. Reikalingos ir periodiškos kirpėjo paslaugos, ypač jei laikoma parodoms ar norima palaikyti tvarkingą išvaizdą.
Mazgų formavimasis – didžiausia kasdienė problema. Šepetėliu ir šukomis reikia gerai perbraukti visą kūną, ypač „barzdą”, pažastis, už ausų, kad neatsirastų veltinių. Reguliariai apžiūrėti akis (linkusios ašaroti), ausis ir nagus, valyti dantų apnašas. Maudymui rinktis švelnius, šunims tinkamus šampūnus.
Mityba – visaėdžių šunų racionas, pritaikytas mažos veislės poreikiams. Rekomenduojamas kokybiškas sausas ar drėgnas pašaras su subalansuotu baltymų, riebalų, mineralinių medžiagų kiekiu. Dėl polinkio į dantų ligas patariama vengti per daug minkšto maisto, įvesti kramtomųjų skanėstų ar specialių pašarų, skirtų dantų higienai. Šviežias vanduo turi būti pasiekiamas visada, o gardėsiai – dozuojami, kad būtų išvengta nutukimo.
Kadangi bolonės mėgsta būti šalia žmonių, pratybų poreikis vidutinis – užtenka kelių trumpų pasivaikščiojimų per dieną ir žaidimų namuose. Nepaisant ramaus būdo, svarbu netingėti judėti, nes pasyvumas gali paskatinti antsvorį.
Sveikata ir paveldimumas
Bolonė – laikoma gana sveika ir ilgai gyvenančia šunų veisle. Vidutinė gyvenimo trukmė dažnai siekia net 12–15 metų, kai kurie individai sulaukia ir 16 ar daugiau. Kaip ir daugelyje nedidelių šunų, pagrindinės problemos – dantų priežiūra ir to pasekoje galimos periodonto ligos. Todėl labai svarbi prevencinė dantų higiena.
Veislėje rečiau pasitaiko sunkių paveldimų ligų, tačiau žinomos tokios galimos problemos:
- Patelių girnelės išnirimai (patella luxation) – būdinga daugeliui mažų veislių, gali sukelti šlubavimą.
- Akių ligos (katarakta, ašarų latakų užsikimšimas) – kai kurios linijos turi polinkį ašarojimui ar regėjimo pablogėjimui.
- Ausų uždegimai dėl plaukuotų ausų, kurios blogai vėdinasi.
- Alergijos ar odos problemos, jei netinkamai prižiūrimas kailis.
Kruopšti priežiūra, reguliarūs apsilankymai pas veterinarą ir sveikas gyvenimo būdas – svarbiausi veiksniai, padedantys sumažinti ligų riziką. Jei ieškoma veislinio šuniuko, reikėtų domėtis tėvų sveikatos patikra ir išvengti neatsakingų veislynų, todėl rekomenduojama konsultuotis tik su patikimais veisėjais ar šunų klubais.
Tinka kam?
Bolonė – puikus pasirinkimas ieškantiems ramaus, ištikimo kompaniono. Tai šuo, tinkantis tiek pagyvenusiems žmonėms, tiek šeimoms su vyresniais vaikais (reikalinga priežiūra, kad vaikai neįskaudintų šuns). Dėl nedidelio ūgio, ramaus charakterio ir mažo reikalavimo fiziniam krūviui bolonė puikiai prisitaiko prie gyvenimo bute ar mažame name, svarbiausia, kad turėtų daug artimo bendravimo.
Ši veislė rekomenduojama žmonėms, kurie daugiau laiko leidžia namuose – bolonė netoleruoja ilgo vienišumo ir gali kentėti nuo išsiskyrimo nerimo. Dėl gero pakantumo, imlumo dresūrai ir švelnumo dažnai rekomenduojama vyresnio amžiaus žmonėms ar kaip terapiniai/emocinę paramą teikiantys šunys. Tačiau mažiems vaikams bolonė gali būti per gležna: netyčia užgavus jai gali susižeisti.
Bolonės puikiai tinka alergijos linkusiems žmonėms, nes kailis beveik nesiklosuoja (bet reikalingas nuolatinis šukavimas!). Šios veislės šunys netinka žmonėms, kurie nori gyvūno ilgoms žygių, sporto ar sargavimo funkcijoms.
Įdomūs faktai
- Nors veislės pavadinimas – bolonė – kilęs nuo Bolonijos italų miesto, ši veislė artimai susijusi ir su kitomis Viduržemio jūros baseino šunų veislėmis.
- Bolonės buvo tokios vertingos, kad dažnai dovanotos kaip brangūs suvenyrai tarp Europos karališkųjų šeimų.
- Šią veislę mėgo ir garsūs menininkai – bolonė įamžinta daugelyje XVI–XVIII a. italų portretų.
- Bolonės, kaip daugelis bišonų veislių, buvo laikomos „antiduotais blogai nuotaikai“ – tikėta, kad jų ramus bei žaismingas būdas džiugina sielą.
Apibendrinimas
Bolonė – tai žavinga, kompaktiška ir nepaprastai prieraiši šunų veislė, kurią vertina šeimos, pavieniai asmenys ir pagyvenę žmonės, ieškantys ramaus, lengvai prisitaikančio ir ištikimo kompano kasdienai. Istoriškai siejama su Italijos didikais, šiandien bolonė išliko prabangos, jaukumo ir nuoširdžių emocijų simboliu. Veislės poreikiai nėra sudėtingi, tačiau reikalauja kasdienio dėmesio, draugijos ir kruopščios priežiūros. Dėl savo švelnaus charakterio ir elegantiškos išvaizdos bolonė pelnytai užima vietą tarp populiariausių kompanionų veislių pasaulyje, o atsakingas šeimininkas šiam šuniui suteiks viską, ko reikia ilgam, laimingam ir sveikam gyvenimui.
Veterinarijos gydytojas su ilgamete patirtimi, rašantis apie šunų, kačių ir kitų gyvūnų veisles, priežiūrą bei sveikatą. Jo tinklaraštyje galima rasti praktinių patarimų augintinių šeimininkams, moksliškai pagrįstos informacijos ir įdomių faktų apie gyvūnų elgseną bei kasdienybę.
