Nuolatinis „dar truputį padirbėsiu“ daugeliui atrodo kaip nekaltas įprotis ar net pasididžiavimo vertas produktyvumo ženklas. Tačiau už šios frazės dažnai slepiasi kur kas gilesnės emocijos, įsitikinimai ir vidiniai konfliktai, galintys ilgainiui paveikti tiek psichologinę savijautą, tiek santykius, tiek karjerą.
Ką iš tikrųjų reiškia „dar truputį padirbėsiu“
Fraze „dar truputį padirbėsiu“ dažnai bandome nuraminti save ir aplinkinius, tarsi darbas teužims kelias minutes. Tačiau realybėje šis „truputį“ lengvai virsta valandomis, atidėtais susitikimais, pavėluotomis vakarienėmis ir nuolatiniu jausmu, kad niekada nespėjame tiek, kiek norėtume.
Šis pasakymas dažnai nėra apie laiką. Jis apie būseną – nesaugumą, perfekcionizmą, baimę sustoti, negebėjimą atsijungti, poreikį jaustis reikalingu. Tai – signalas, kad darbas užima didesnę emocinę erdvę nei turėtų.
Trys pagrindinės psichologinės šaknys
1. Perfekcionizmas ir baimė suklysti
Žmonės, linkę kartoti „dar truputį padirbėsiu“, dažnai viduje laiko labai aukštą kokybės kartelę. Net ir atliktas darbas jiems atrodo nepakankamas, todėl atsiranda noras dar kartą patikrinti, pataisyti, papildyti.
Po šiuo įpročiu dažnai slepiasi:
- Baimė kritikai – nerimas, kad kiti pastebės klaidas ar trūkumus ir tai bus suprasta kaip profesionalumo stygius.
- Perdėta atsakomybė – įsitikinimas, kad viskas turi būti atlikta idealiai, nes priešingu atveju „nuvilsiu“ kitus.
- Savo vertės siejimas su rezultatu – mąstymas „jei darbas nepriekaištingas, esu geras specialistas; jei yra klaidų, esu blogas“.
Toks perfekcionizmas iš pirmo žvilgsnio panašus į profesionalumą, tačiau ilgainiui jis ima žalingai veikti: tempai lėtėja, didėja stresas, o džiaugsmo iš veiklos vis mažėja.
2. Nerimas ir sunkumas sustoti
Darbą neretai naudojame kaip būdą nuslopinti kitus jausmus: nerimą dėl ateities, santykių įtampą, nepasitenkinimą savimi, tuštumos jausmą. Kol dirbame, atrodo, kad kontroliuojame situaciją, todėl sustoti būna baugu.
Nuolatinis „dar truputį padirbėsiu“ šiuo atveju išduoda, kad:
- ilsėtis yra nepatogu – atsiranda kaltė, nerimas ar mintys „švaistau laiką“;
- tagiai dingsta ribos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo;
- paleisti dieną ir pripažinti, kad padaryta tiek, kiek šiandien įmanoma, yra sunkiau, nei toliau dirbti.
Nerimas apsunkina gebėjimą „uždaryti“ darbo dieną. Galvoje sukasi mintys, kas dar nepadaryta, kas gali nepavykti, kas nutiks, jei atsipalaiduosiu. Darbas tampa tarsi vaistu, tačiau tik laikinu, nes po jo nerimas dažnai grįžta su dar didesne jėga.
3. Savivertė, paremta pasiekimais
Jei nuo vaikystės buvome labiausiai pagiriami už pasiekimus – pažymius, apdovanojimus, rezultatus – lengvai išsiugdome įsitikinimą, kad esame vertingi tik tiek, kiek esame produktyvūs. Tada natūraliai atsiranda noras dirbti „dar truputį“, kad vis spėtume užsitarnauti tą vertės jausmą.
Šiuo atveju darbas tampa ne tik veikla, bet ir tapatybės dalimi. Jei nedirbu, pasąmoningai gali kilti klausimas: „Tai kas aš tada esu?“ Todėl nuolatinis užimtumas leidžia išvengti egzistencinio nerimo, bet kartu trukdo kurti pilnavertišką gyvenimą už darbo ribų.
Kaip tai veikia kasdienybę ir santykius
Nuolatinis vėlavimas į savo gyvenimą
„Dar truputį padirbėsiu“ dažnai reiškia, kad nuolat vėluojame ne tik į susitikimus, bet ir į savo pačių gyvenimą. Pavėluotas miegas, atidėtos atostogos, praleisti vaikų renginiai, trumpesnės vakarienės su artimaisiais tampa norma.
Ilgainiui tai gali virsti tokiais scenarijais:
- artimieji jau nebesitiki, kad būsite laiku ir pradeda planuoti be jūsų;
- draugų ratas siaurėja, nes vis dažniau atsisakote susitikimų dėl darbo;
- atsiranda kaltės jausmas, kuris dar labiau skatina „atsigriebti“ darbe ir taip užsisuka užburtas ratas.
Išsekimas, kuris neateina „staiga“
Deginimosi darbe sindromas retai ištinka netikėtai. Dažniausiai jis prasideda būtent nuo tokių mažų nuokrypių: šiek tiek ilgesnės darbo dienos, vienos praleistos pietų pertraukos, vienos atidėtos laisvadienio veiklos. Priprantame vis labiau spausti save, kol kūnas ir psichika ima reikšti protestą.
Dažni signalai, kad „dar truputį padirbėsiu“ jau peržengė sveikas ribas:
- rytais atsibundate pavargę, net ir po ilgesnio miego;
- darbas, kuris anksčiau džiugino, dabar kelia apatiją ar susierzinimą;
- dažnėja galvos, nugaros, skrandžio skausmai ar kiti psichosomatiniai simptomai;
- pradeda dingti susikaupimas, darote daugiau klaidų, sunku priimti sprendimus.
Kokius įsitikinimus išduoda šis įprotis
Nematomos taisyklės, kuriomis gyvename
Dažnai net nesusimąstome, kokias vidines taisykles esame susikūrę apie darbą ir poilsį. Nuolatinis „dar truputį padirbėsiu“ gali rodyti tokius nesąmoningus įsitikinimus:
- „Pirmiausia pareigos, tada – gyvenimas“ – poilsis, santykiai, hobiai atsiduria pačioje prioritetų sąrašo pabaigoje.
- „Vertingas esu tik tada, kai produktyvus“ – laisvas laikas kelia kaltę, nes nekuria „apčiuopiamų rezultatų“.
- „Jei nedirbsiu daugiau, prarasiu vietą“ – darbo rinka atrodo kaip nuolatinė konkurencinė kova, kurioje bet koks atsipalaidavimas reiškia riziką.
- „Turiu būti geresnis už kitus“ – varžymasis su kitais ar su idealizuotu savęs įvaizdžiu neleidžia sustoti.
Šios taisyklės dažnai suformuojamos vaikystėje, matant tėvų elgesį, girdint jų žinutes apie darbą, pinigus, sėkmę ir vertę. Suaugę jas nesąmoningai tempiame į profesinį gyvenimą.
Kaip pradėti keisti santykį su darbu
1. Pastebėti, kada ir kaip tai sakote
Pirmas žingsnis – sąmoningumas. Kelioms savaitėms galite išsikelti tikslą tiesiog stebėti, kada sau ar kitiems sakote „dar truputį padirbėsiu“:
- kokia tai dienos dalis – vakaras, savaitgalis, pietų pertrauka;
- ką tuo metu atidedate – poilsį, valgymą, bendravimą;
- kokios mintys sukasi galvoje – „dar nepakanka“, „negaliu dabar sustoti“, „kaip tai atrodys“.
Toks stebėjimas padeda pamatyti, kad įprotis dažnai kartojasi tais pačiais kontekstais ir nėra atsitiktinis.
2. Patikrinti realią „truputį“ kainą
Naudinga sau sąžiningai atsakyti: kiek iš tiesų laiko ir energijos kainuoja tas „truputį“? Galite keletą dienų matuoti, kiek minučių ar valandų dar praleidžiate darbe po to, kai jau turėjote baigti.
Dažnai paaiškėja, kad „truputį“ realiai reiškia:
- valandą ar dvi papildomo darbo kasdien,
- prarastą laiką su šeima ar lauke,
- dar vieną vakarą, kai į lovą gulate pervargę.
Tada tampa lengviau suvokti, kad tai nėra smulkmena – tai sprendimas, turintis konkrečią kainą.
3. Išmokti sąmoningai sustoti
Sustoti dažnai reiškia išmokti toleruoti nepatogumą: neišbaigtumo jausmą, neuždarytą laišką, neatsakytą žinutę, neidealiai nušlifuotą dokumentą. Tam gali padėti konkrečios praktikos:
- fiksuotas darbo dienos pabaigos laikas ir „ritualas“ – užrašote, ką tęsime rytoj, išjungiate kompiuterį, paliekate darbo erdvę;
- aiškus „pakanka“ kriterijus – iš anksto apsibrėžiate, kada rezultatas yra pakankamai geras, o ne idealus;
- laiko blokai – darbui ir poilsiui skirti intervalai, kurių laikotės kaip susitarimo su savimi.
4. Keisti požiūrį į poilsį
Kol poilsį laikysime „apdovanojimu už gerą darbą“ ar „prabanga, kurią reikia užsitarnauti“, tol jis vis bus atidėliojamas. Sveikiau matyti poilsį kaip būtinos sistemos dalį – kaip miegą ar maistą, be kurio ilgalaikis darbas apskritai neįmanomas.
Naudinga sau nuolat priminti:
- poilsis nėra tingėjimas – tai sąmoninga investicija į rytojaus gebėjimą dirbti;
- kokybiškas darbas kyla iš pailsėjusio, o ne iš pervargusio proto;
- tvarus produktyvumas neatsiejamas nuo ritmingo įtampos ir atsipalaidavimo kaitaliojimo.
Ką gali išmokyti šis įprotis apie jus
Galimybė geriau suprasti savo ribas
Nuolatinis „dar truputį padirbėsiu“ nėra tik problema – tai ir vertingas indikatorius. Jis parodo, kur dar nesate aiškiai nubrėžę ribų tarp darbo ir gyvenimo, tarp „turiu“ ir „galiu“, tarp „galima geriau“ ir „pakanka“.
Analizuodami šį įprotį, galite geriau suprasti:
- kokio tempo ilgainiui neišlaikote,
- kokiais momentais labiausiai save pertempiate,
- kokie lūkesčiai (savi ar kitų) labiausiai verčia likti darbe ilgiau.
Proga permąstyti, kuo nenorite, kad taptų jūsų gyvenimas
Kartais užtenka labai paprasto klausimo: jei ir toliau kasdien sakysiu „dar truputį padirbėsiu“, kaip atrodys mano gyvenimas po penkerių metų? Ar tokio gyvenimo iš tiesų noriu? Ar tai iš tiesų atitinka mano vertybes?
Šis sąžiningas žvilgsnis į ateitį padeda pamatyti, kad nuolat atidėliodami poilsį, santykius ir gyvenimo džiaugsmus, rizikuojame prarasti tai, dėl ko išvis verta stengtis ir dirbti.
Nuolatinis „dar truputį padirbėsiu“ nėra tik laiko planavimo nesklandumas – tai veidrodis, atspindintis mūsų santykį su darbu, saviverte, atsakomybe ir poilsiu. Išgirdę šią frazę savo lūpose, galime pasirinkti: ar dar kartą pasinerti į užimtumą, ar sustoti ir paklausti savęs, ko iš tikrųjų šiuo metu reikia – dar vienos valandos darbo, ar gilesnio rūpesčio savimi ir savo gyvenimu už profesinio vaidmens ribų.
Rašo apie sportą ir aktyvų gyvenimo būdą praktiškai: programos pradedantiesiems, progresija, mobilumas, atsistatymas, motyvacija ir įpročių formavimas. Akcentuoja saugumą, taisyklingą techniką ir realistiškus tikslus, pateikia aiškius žingsnius, kaip pradėti ir kaip sekti progresą. Vengia „stebuklingų“ pažadų, o rekomendacijas pritaiko skirtingam pasirengimo lygiui. Turinys pritaikytas Google Discover: stipri įžanga, trumpi patarimai, aiškūs „ką daryti šiandien“ sprendimai ir lengvai skaitoma struktūra.
