Empatija ilgą laiką buvo laikoma savaime suprantamu žmogišku gebėjimu – tarsi natūraliu „vidiniu kompasu“, padedančiu jausti ir suprasti kitų žmonių būsenas. Tačiau šiandien vis dažniau girdime, kad empatija tampa deficitu: ją sunkiau ugdyti, palaikyti ir išlaikyti kasdienybėje. Kodėl taip nutiko ir kaip tai veikia mūsų santykius, darbą ir visuomenę?
Kas yra empatija ir kuo ji skiriasi nuo gailesčio
Norint suprasti, kodėl empatija tampa sudėtingu įgūdžiu, pirmiausia svarbu aiškiai suvokti, kas ji yra. Empatija – tai gebėjimas atpažinti, suprasti ir tam tikru mastu pajusti kito žmogaus emocijas bei perspektyvą, neperimant jų kaip savo ir neprarandant savų ribų.
Dažnai empatija maišoma su gailesčiu ar užuojauta, tačiau tai nėra tas pats. Gailestis – tai emocinis atsakas, kai matome kito skausmą iš „aukštesnės“, dažnai nutolusios pozicijos: „man tavęs gaila“. Empatija – artimesnis, lygiavertis kontaktas, paremtas mintimi: „aš bandau suprasti, ką tu išgyveni“.
Empatija gali pasireikšti keliais lygmenimis:
- Kognityvinė empatija – gebėjimas suprasti, ką žmogus jaučia ar galvoja, įsivaizduojant save jo situacijoje.
- Emocinė empatija – gebėjimas „rezonuoti“ su kito žmogaus emocijomis, jas šiek tiek pajusti savyje.
- Empatiškas veiksmas – pasirengimas ne tik suprasti ir pajusti, bet ir konstruktyviai reaguoti, padėti.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šie gebėjimai turėtų būti natūralūs. Vis dėlto šiuolaikinės realybės sąlygomis jie tampa vis labiau komplikuoti.
Šiuolaikinės realybės spaudimas empatijai
Informacijos perteklius ir emocinis nutirpimas
Kasdien esame bombarduojami naujienomis: karai, nelaimės, krizės, konfliktai. Socialiniai tinklai ir žiniasklaida konkuruoja dėl mūsų dėmesio, dažnai naudodami šokiruojantį, emociškai stiprų turinį. Tokia nuolatinė „emocinių dirgiklių“ perkrova veda prie emocinio nuovargio ir tam tikro nutirpimo – kad apsisaugotume, pradedame nejautriai reaguoti į kitų skausmą.
Empatija reikalauja dėmesio ir vidinių resursų. Kai mūsų smegenys nuolat užimtos filtruodamos informaciją, mažėja galimybės nuoširdžiai įsigilinti į konkretų žmogų: jo istoriją, patirtį, jausmus. Vis dažniau sureaguojame paviršutiniškai, nes neturime nei laiko, nei energijos gilesniam įsiklausymui.
Skubėjimo kultūra ir produktyvumo spaudimas
Šiuolaikinėje darbo ir mokymosi kultūroje itin vertinama sparta ir rezultatai. Susitikimai trumpėja, užduočių daugėja, dėmesio intervalai trumpėja. Empatija, priešingai, yra lėtas įgūdis – ji reikalauja sustoti, paklausti, išgirsti, pasidomėti plačiau nei tiesiog „ką padarei?“.
Dėl nuolatinio skubėjimo santykiai darbe ir kasdienybėje tampa instrumentiški: bendravimas dažnai orientuojamas į užduotis, o ne į žmogų. Tokiose sąlygose empatiškas klausymas ir rūpestis atrodo tarsi „prabanga“, o ne būtinas kasdienio bendradarbiavimo elementas.
Individualizmas ir savirealizacijos kultas
Moderni kultūra skatina orientuotis į asmeninę sėkmę, savirealizaciją ir individualius pasiekimus. Tai turi daug teigiamų aspektų, tačiau kartu silpnina bendruomeniškumo jausmą. Kai pirminė ašis yra „aš ir mano tikslai“, kitų poreikiai natūraliai nuslenka į antrą planą.
Empatija reikalauja bent trumpam pasitraukti iš savo centro ir nuoširdžiai susidomėti kitu žmogumi. Toks „persijungimas“ iš savęs į kitą tampa vis sunkesnis, kai esame mokomi nuolat vertinti, kaip kiekviena situacija veikia mus pačius, o ne aplinkinius.
Skaitmeninės komunikacijos paradoksai
Daug ryšių, mažai tikro kontakto
Internetas ir socialiniai tinklai suteikė neregėtą galimybę bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio, tačiau kartu pakeitė patį bendravimo pobūdį. Didelė dalis mūsų pokalbių persikėlė į ekranus, kur matome tik tekstą, paveikslėlius ar trumpo formato vaizdo įrašus.
Empatija labai priklauso nuo neverbalinių signalų – tono, balso intonacijos, kūno kalbos, akių kontakto. Skaitmeninėje erdvėje daug šių ženklų prarandama, todėl lengviau nesuprasti kito žmogaus intencijų ar emocijų. Neretai interpretuojame pagal savo nuotaiką, o ne pagal realų kito žmogaus išgyvenimą.
Algoritmai ir „vienminčių burbulai“
Socialinių tinklų algoritmai linkę rodyti mums turinį, atitinkantį mūsų pažiūras ir pomėgius. Dėl to dažnai gyvename informaciniuose „burbuluose“, kuriuose sutinkame panašiai mąstančius žmones. Empatijai itin svarbi patirtis susidurti su kitokiu požiūriu, kultūra ar gyvenimo istorija – tai plečia mūsų suvokimą ir leidžia suprasti, kad pasaulis nėra vienodas.
Kai retai matome nuo mūsų skirtingai mąstančius žmones, ilgainiui darosi sunkiau įsiklausyti, o netikėta, mums nepatogi nuomonė dažniau sukelia gynybinę reakciją, o ne smalsumą ir norą suprasti, iš kur ji kyla.
Anonimiškumas ir empatijos slopinimas
Skaitmeninėje erdvėje dažnai bendraujame su žmonėmis, kurių nematome ir mažai apie juos žinome. Anonimiškumas ir atstumas mažina emocinę atsakomybę: lengviau parašyti skaudžią pastabą, užgaulų komentarą ar impulsyvią kritiką, nes nematome tiesioginės kito žmogaus reakcijos.
Tokios patirtys ilgainiui atbukina jautrumą: matydami daug agresijos ir nejautrumo internete, pradedame prie to priprasti ir toleruoti, o kartais net nesąmoningai perimame tokį bendravimo modelį ir „gyvai“.
Emocinis perdegimas ir empatijos nuovargis
Kai kitų jausmai tampa per sunkūs
Empatija nėra tik pozityvus, malonus procesas – kartais ji būna skausminga. Žmonės, kurie dirba su kitų emocijomis ir sunkumais (psichologai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, sveikatos priežiūros specialistai), dažnai susiduria su empatijos nuovargiu. Nuolat giliai įsijaučiant į kitų skausmą, pamažu blėsta vidiniai resursai ir atsiranda noras „atsijungti“.
Panašų reiškinį vis dažniau patiria ir žmonės, kuriems artimieji pasakoja apie savo nerimą, netikrumą, gyvenimo sunkumus. Kai visų aplinkinių gyvenimai pilni iššūkių, o socialiniai tinklai kasdien pateikia dar šimtus istorijų, natūralus noras pasirūpinti savimi tampa gynimosi mechanizmu: „jeigu visiems jausiu, sudegsiu“.
Empatija be ribų – pavojinga
Dar viena priežastis, kodėl empatija tampa sudėtingu įgūdžiu, yra tai, kad daug žmonių nemoka jos derinti su sveikomis emocinėmis ribomis. Kai nuolat perimame kitų išgyvenimus tarsi savo, tampame per daug pažeidžiami ir pradedame vengti bet kokių situacijų, reikalaujančių gilesnio įsiklausymo.
Sveika empatija neatsisako jautrumo, bet išlaiko ribą tarp „aš suprantu ir jaučiu tavo skausmą“ ir „tai nėra mano skausmas, aš vis tiek esu atsakingas už savo būseną“. Tokios pusiausvyros trūkumas dažnai veda prie jautrumo nuslopinimo – nes atrodo, kad kito žmogaus jausmai mus „praryja“.
Empatijos mokymasis – nuo ko priklauso šis įgūdis
Vaikystė, šeimos modeliai ir ugdymas
Empatija nėra tik įgimta savybė – ją stipriai formuoja aplinka. Vaikai natūraliai linkę domėtis kitų emocijomis, tačiau šį polinkį gali arba sustiprinti, arba nuslopinti suaugusiųjų elgesys ir kultūra šeimoje.
Jeigu vaikas mato, kad jo jausmai yra rimtai priimami, suaugusieji jų nenuvertina ir padeda juos įvardyti, jis mokosi, kad emocijos yra svarbios. Toks pat modelis vėliau perkeliamas ir į santykius su kitais: „jei mano jausmai svarbūs, kitų – irgi svarbūs“.
Priešingai, jei emocijos nuolat ignoruojamos („nenusisvaik“, „nenverk“, „nesvarbu, kaip jautiesi“), empatija silpnėja. Vaikas išmoksta, kad jausmai trukdo, todėl vėliau gali būti sunku atpažinti ir gerbti kitų vidinį pasaulį.
Kultūriniai stereotipai ir lyčių vaidmenys
Empatijos raišką veikia ir kultūriniai lūkesčiai. Kai kuriose aplinkose dar išlieka stereotipas, kad „tikros emocijos“ netinka vyrams arba kad pernelyg jautrus žmogus yra silpnas. Tokios nuostatos verčia žmones slėpti savo jausmus ir mažina erdvę atviram, nuoširdžiam dalijimuisi.
Empatija tampa sudėtinga ten, kur ji laikoma „nepatogia“, „neproduktyvia“ ar „nerimta“. Tokiu atveju žmonės gali būti natūraliai empatiški, tačiau vengti šio įgūdžio naudoti atvirai, kad nebūtų vertinami kaip pažeidžiami ar nepakankamai „kieti“.
Kaip ugdyti empatiją sudėtingomis sąlygomis
Kasdieniai mikroįpročiai
Nors aplinka empatijai dažnai nėra palanki, ji išlieka lavinamu įgūdžiu. Maži, nuoseklūs veiksmai gali reikšmingai sustiprinti gebėjimą suprasti ir jausti kitą žmogų. Naudingi gali būti tokie kasdieniai žingsniai:
- Skirti keletą minučių sąmoningam klausymuisi be pertraukimo, kai kalbasi artimas žmogus.
- Vengti skubotų vertinimų ir etikečių („jis tiesiog tinginys“) – vietoje to paklausti savęs, kokia istorija gali slypėti už kito elgesio.
- Stengtis užduoti atvirus klausimus („kaip tu tai išgyveni?“, „kas tau šiuo metu sunkiausia?“) vietoje patarimų „iš karto“.
- Praktikuoti trumpą refleksiją: pabandyti savo žodžiais atkartoti, ką girdėjai („jei teisingai supratau, tu jautiesi…“).
Empatija sau kaip būtina prielaida
Paradoksalu, bet empatija kitam prasideda nuo empatijos sau. Kai nepažįstame ir nepripažįstame savo jausmų, sunku atpažinti kitų išgyvenimus. Be to, neturėdami vidinės atjautos sau, dažnai būname pernelyg griežti ir aplinkiniams.
Empatija sau nereiškia pasiteisinimų ar atsakomybės išvengimo – tai labiau gebėjimas į save pažiūrėti kaip į žmogų, kuris kartais klysta, pavargsta, išsigąsta, bet stengiasi ir mokosi. Toks vidinis santykis atveria kelią suprasti, kad ir kiti žmonės gyvena ne visada aiškų, dažnai prieštaringą vidinį gyvenimą.
Ribų ir rūpesčio pusiausvyra
Empatija bus tvari tik tada, kai ji derės su aiškiomis ribomis. Svarbu leisti sau:
- ne visada „gelbėti“ – kartais pakanka nuoširdžiai išklausyti;
- atsitraukti, kai jauti emocinį perdegimą, ir pasirūpinti savo resursais;
- pripažinti, kad negali suprasti visko iki galo, bet vis tiek stengtis išlikti pagarbus;
- pasakyti „ne“, kai prašymai viršija tavo galimybes, išlaikant pagarbų toną ir pripažįstant kito žmogaus jausmus.
Kodėl mums vis dar reikia empatijos
Bendruomenės atsparumas ir pasitikėjimas
Nors empatija tapo sudėtingu įgūdžiu, jos vertė nesumažėjo – priešingai, ji tapo dar aktualesnė. Visuomenė, kurioje žmonės geba įsiklausyti ir priimti skirtingas patirtis, yra atsparesnė krizėms ir konfliktams. Empatija kuria pasitikėjimą – tiek asmeniniuose santykiuose, tiek organizacijose ar bendruomenėse.
Ten, kur žmonės jaučiasi išgirsti ir priimti, lengviau bendradarbiauti, spręsti nesutarimus ir priimti bendrus sprendimus. Be empatijos santykiai tampa mechaniški, o konfliktai – destruktyvūs.
Asmeninė prasmė ir žmogiškas artumas
Galiausiai empatija yra ne tik socialinis įgūdis, bet ir vienas iš esminių žmogiškumo aspektų. Gebėjimas pamatyti žmogų už jo vaidmenų, nuomonių, klaidų suteikia mūsų patirčiai gilumo ir prasmės. Net ir labai individualizuotame pasaulyje išlieka esminis poreikis būti suprastam ir priimtam – ir suteikti tokį jausmą kitiems.
Empatija ne visada patogi: ji reikalauja laiko, atvirumo ir drąsos pripažinti, kad nežinome visų atsakymų. Tačiau būtent dėl to ji ir tampa tuo brangiu, nors ir sudėtingu, įgūdžiu, kurį verta sąmoningai puoselėti.
Empatija šiandien tampa sudėtingu įgūdžiu dėl informacinio ir emocinio pertekliaus, skubėjimo kultūros, individualizmo, skaitmeninio bendravimo paradoksų ir vidinių emocinių sunkumų. Tačiau sudėtingumas nereiškia, kad empatija nyksta – veikiau tai signalas, kad ją reikia sąmoningai ugdyti, derinant jautrumą su sveikomis ribomis ir rūpesčiu savimi. Skiriant laiko atidžiam klausymuisi, atviriems klausimams, stereotipų įsisąmoninimui ir empatijai sau, šį įgūdį įmanoma stiprinti net ir sudėtingomis sąlygomis. Tokia empatija tampa ne tik asmeninės brandos ženklu, bet ir esmine prielaida kurti žmogiškesnius santykius, atsparias bendruomenes ir prasmingesnį kasdienį gyvenimą.
Kurdamas(-a) suaugusiems skirtą turinį laikosi brandžios ir pagarbios komunikacijos: santykiai, intymumo komunikacija, ribos, savijauta, sauga ir edukaciniai paaiškinimai. Vengia šoko vertės ir dirbtinio provokavimo, o prioritetą teikia aiškiam kontekstui, diskretiškumui ir atsakingam tonui. Tekstuose atskiria edukaciją nuo nuomonės, neskatina rizikingo elgesio, primena apie privatumą ir saugą internete. Tikslas – informuoti ir padėti suprasti temas be sensacionalizmo, išlaikant pasitikėjimą ir etišką turinį.
