Kai kurie pokalbiai atrodo ramūs, mandagūs ir „be dramų“, tačiau po jų jaučiamės tarsi išsunkti. Tuo tarpu aiškus konfliktas, nors ir nemalonus, kartais palieka daugiau aiškumo ir net palengvėjimo. Kodėl taip nutinka ir kaip atpažinti sekinančius pokalbius, kad galėtume geriau saugoti savo emocinius resursus?
Kuo sekinantis pokalbis skiriasi nuo konflikto?
Konfliktas dažniausiai siejamas su atviru nesutarimu: pakeltu tonu, argumentais, nuomonių susidūrimu. Jis aiškiai matomas, atpažįstamas ir dažnai turi konkretų objektą – dėl ko nesutariama. Po konflikto dažnai būna rezultatas: susitarimas, sprendimas arba bent aiškus suvokimas, kad nuomonės išsiskyrė.
O sekinantis pokalbis nebūtinai būna audringas. Jis gali būti tylus, „padorus“, mandagus, bet palikti jausmą, kad buvo atimta daug energijos be jokios realios naudos ar aiškumo. Tokiuose pokalbiuose dažnai trūksta tiesos, atvirumo arba pagarbaus domėjimosi kitu žmogumi.
Konfliktas – tai aiškus susidūrimas. Sekinantis pokalbis – lėtas, sunkiai apčiuopiamas energijos nutekėjimas, kuris vyksta tarp žodžių, pauzių ir nepasakytų minčių.
Psichologiniai mechanizmai: kodėl pokalbiai gali sekti labiau už konfliktus
Neužbaigtumo jausmas ir vidinis „triukšmas“
Po atviro konflikto, kad ir koks jis būtų nemalonus, dažnai jaučiame užbaigtumą: pasakyta, kas rūpėjo, išgirsta kito pozicija. Tuo tarpu po sekinančių pokalbių lieka daug nepasakytų dalykų ir klausimų: „Ar jis mane girdėjo? Ar ji tikrai suprato? Ką iš tiesų jis norėjo pasakyti?“
Toks neužbaigtumas sukuria vidinį triukšmą: grįžtame prie pokalbio mintyse, kartojame dialogus, galvojame, ką „reikėjo pasakyti kitaip“. Tai psichologiškai vargina labiau nei trumpas, bet aiškus susidūrimas nuomonėmis.
Nuolatinis prisitaikymas ir savęs cenzūra
Jei pokalbio metu nuolat save stebime, ką sakome, ar neįžeisime, ar nepasirodysime „per jautrūs“ arba „per reiklus“, įsijungia vidinis cenzorius. Tada dalis energijos išeikvojama ne pačiam bendravimui, o savikontrolei.
Konflikte dažnai leidžiame sau būti atviresni, net jei ne visada konstruktyvūs. Sekinančiame pokalbyje, priešingai, stengiamės išlikti „padorūs“, nepatogias emocijas slopiname, daug ką nutylime. Toks nuolatinis vidinis koregavimas reikalauja didžiulių emocinių resursų.
Neaiškūs vaidmenys ir „nematomi“ lūkesčiai
Dar vienas sekinančių pokalbių bruožas – neaiškumas, kokį vaidmenį turime atlikti. Ar turime būti raminantys, palaikantys, pritariančiai linksintys? O gal – nuolat motyvuojantys, aiškinantys, „stipresni“ už kitą?
Kai lūkesčiai nėra tiesiogiai išsakomi, bandome juos atspėti. Tai ypač būdinga santykiams, kuriuose yra nemažai netiesioginių žinučių, užuominų, emocinės manipuliacijos ar kaltės žaidimų. Tokie pokalbiai sekina labiau nei aiškus konfliktas, nes tenka ne tik kalbėtis, bet ir nuolat „skaityti tarp eilučių“.
Situacijos, kai pokalbiai sekina labiausiai
Vienpusiai pokalbiai ir emocinis „iškrovimas“ ant vieno žmogaus
Vienas dažniausių sekinančių pokalbių pavyzdžių – kai vienas žmogus nuolat išsipasakoja, skundžiasi, ventiliuoja emocijas, o kitas tampa tarsi emociniu konteineriu. Tokiose situacijose:
- Nėra lygiaverčio dalinimosi – vienas kalba, kitas klauso, bet nedrįsta ar negauna erdvės pasidalyti savo išgyvenimais.
- Nėra realaus veiksmo link sprendimo – tie patys skundai kartojasi, bet žmogus neieško išeičių, tik išsikrauna.
- Kartojasi tas pats scenarijus – po kiekvieno tokio pokalbio jaučiamės privalėję „gelbėti“, guosti ar raminti.
Emocinis „iškrovimas“ savaime nėra blogas – kartais visiems to reikia. Tačiau jei tai tampa nuolatiniu, vienpusiu bendravimo modeliu, pokalbiai pradeda sekinti labiau nei vienas aštresnis, bet atviresnis konfliktas apie tai, kas iš tiesų vyksta santykiuose.
Pasyvi agresija ir netiesioginiai priekaištai
Pasyvi agresija – tai, kai nepasitenkinimas reiškiamas ne tiesiai, o per ironiją, užuominas, tylą, „pamiršimus“ ar dviprasmiškus komplimentus. Pavyzdžiui: „Na, tau tai visada viskas gerai sekasi, ne tai, kas man…“
Tokiame bendravime nėra atviro konflikto, bet jaučiame įtampą, kurią sunku įvardyti. Nesinori ginčytis, nes formaliai „nieko blogo nepasakyta“. Vis dėlto kūnas ir emocijos fiksuoja paslėptą agresiją, o bandymas ją racionalizuoti („gal man tik pasirodė“) vargina dar labiau.
Temos, kurios nuolat sukasi ratu
Dar viena sekinančių pokalbių rūšis – nuolatinis grįžimas prie tų pačių temų be jokios pažangos. Tai gali būti:
- amžini skundai dėl gyvenimo, kuriuos žmogus kartoja metų metais;
- neišspręstos santykių problemos, apie kurias kalbama abstrakčiai, bet nedaromi konkretūs žingsniai;
- pasikartojantys „dramatiški“ pasakojimai, skirti tik sukelti gailestį ar dėmesį.
Tokie pokalbiai sekina, nes kuriamas iliuzinis judėjimo įspūdis – kalbama daug, bet realiai niekas nesikeičia. Jaučiamės taip, tarsi vaikščiotume ratu: daug žingsnių, bet jokios tikros krypties.
Asmeniniai veiksniai: kodėl vienus sekiname labiau nei kitus
Empatija be ribų
Žmonės, pasižymintys dideliu jautrumu ir empatija, yra ypač linkę įsitraukti į kitų emocijas. Jie lengvai perima nuotaikas, įsigilina į kiekvieną detalę ir nuoširdžiai nori padėti. Tai vertinga savybė, tačiau be aiškių ribų ji virsta perdegimo rizika.
Kai kiekvienas pokalbis tampa „misija“ išgelbėti, nuraminti ar užgydyti, net ir trumpas bendravimas gali sekti labiau nei vienas aiškus konfliktas, kuriame bent jau ribos išsakomos aiškiai ir garsiai.
Baimė nuvilti ir troškimas patikti
Jeigu viduje nešiojamės stiprų norą visiems patikti, būti „gerais“, „patogiais“, sekinantys pokalbiai tampa beveik kasdienybe. Vietoje to, kad pasirinktume, kur investuoti savo dėmesį ir laiką, jaučiamės lyg privalėtume klausytis, guosti, padėti visiems, kurie tik kreipiasi.
Toks nuolatinis savo poreikių atidėjimas į antrą planą veda prie emocinio išsekimo. Konfliktai tokiu atveju net gali atrodyti „lengvesni“, nes jie suteikia aiškų signalą – čia jau peržengta riba.
Neaiškios vidinės ribos
Jei patys neesame apibrėžę, kiek dėmesio, laiko ir emocijų galime skirti kitiems, pokalbiai tampa stichiniai. Į kiekvieną skambutį atsiliepiame, į kiekvieną žinutę reaguojame iškart, į kiekvieną prašymą „tik trumpai pasikalbėti“ sakome „taip“ – net jei patys esame pavargę.
Tokioje būsenoje net ir neutralus, neagresyvus pokalbis gali sekti, nes vyksta mūsų pačių sąskaita. Konfliktas čia net nėra būtinas – mus sekiname mes patys, leisdami kitiems per lengvai pasiekti mūsų ribas.
Kaip atpažinti, kad pokalbis jus sekina?
Kūno ir emocijų signalai
Dažnai kūnas praneša apie emocinį nuovargį anksčiau nei protas. Į ką verta atkreipti dėmesį po pokalbio:
- Jaučiatės tarsi „apduję“, sunku susikaupti, nieko nebenorite daryti.
- Jaučiate įtampą pečiuose, kakle ar galvos skausmą.
- Atsiranda irzlumas, nors formaliai „nieko blogo neįvyko“.
- Mintyse nuolat grįžtate prie to, kas buvo pasakyta, ir ginčijatės su žmogumi galvoje.
- Abejodami savimi svarstote, ar neperdedate, ar nesate „per jautrūs“.
Jeigu tokie signalai kartojasi po pokalbių su tais pačiais žmonėmis ar tam tikromis temomis, tai ženklas, kad bendravimas su jais jus sekinančiai veikia, net jei išoriškai viskas atrodo ramiai.
Kaip saugotis sekinančių pokalbių?
Aiškesnių ribų nustatymas
Pirmas žingsnis – pripažinti, kad jūsų dėmesys ir emocinis resursas yra riboti. Jūs turite teisę:
- neatsakyti iš karto į žinutę ar skambutį;
- trumpinti pokalbius, kai jaučiate nuovargį;
- atsisakyti gilintis į tas pačias problemas, jei žmogus nesiekia sprendimo;
- pasiūlyti kreiptis į specialistą, jei jums per sunku būti nuolatiniu „psichologu“.
Ribos nėra atstūmimas ar abejingumas – tai būdas saugoti save, kad galėtumėte išlikti gyvybingi ir tada, kai pagalba iš jūsų iš tiesų būtina.
Atvirumas vietoje nutylėjimų
Paradoksalu, bet kartais trumpas, atviras ir net konfliktą primenantis pokalbis gali sumažinti ilgalaikį sekinimą. Pavyzdžiui, pasakyti:
„Man sunku nuolat klausytis tų pačių skundų, kai nematau, kad bandytum ką nors keisti. Aš tave palaikau, bet man reikia saugoti ir savo jėgas.“
Toks atvirumas gali būti nemalonus akimirkos prasme, tačiau jis leidžia nustatyti aiškesnes santykių taisykles. Užuot tyliai kentėję paslėptą nuoskaudą, pasirenkate sąžiningumą – net jei rizikuojate laikinu nesusipratimu.
Sąmoningas temų ir žmonių pasirinkimas
Ne visus pokalbius galima ar reikia išvengti, tačiau turime daugiau pasirinkimo, nei kartais atrodo. Galite sąmoningai:
- riboti laiką su žmonėmis, po kurių nuolat jaučiatės išsekę;
- keisti temą, kai pokalbis grimzta į nuolatinius skundus;
- rinktis bendravimą, kuris jus ir praturtina – suteikia įkvėpimo, idėjų, šilumos;
- įsivertinti, kuriuos santykius norite gilinti, o kuriuos – išlaikyti labiau paviršutiniškus.
Taip pokalbiai tampa ne atsitiktiniu energijos nutekėjimu, o sąmoningu pasirinkimu, kur ir su kuo norite būti.
Kai kurie pokalbiai sekina labiau nei atviri konfliktai todėl, kad juose trūksta aiškumo, ribų ir tikro abipusiškumo. Konfliktas, nors ir nemalonus, dažnai bent jau įvardija problemą, o sekinantis pokalbis palieka miglotą nuovargį be aiškios priežasties. Atpažindami šiuos bendravimo modelius, mokydamiesi nustatyti ribas ir rinkdamiesi labiau sąmoningą dialogą, galime saugoti savo emocinę energiją ir kurti santykius, kuriuose pokalbiai ne išsunkia, o praturtina.
Kurdamas(-a) suaugusiems skirtą turinį laikosi brandžios ir pagarbios komunikacijos: santykiai, intymumo komunikacija, ribos, savijauta, sauga ir edukaciniai paaiškinimai. Vengia šoko vertės ir dirbtinio provokavimo, o prioritetą teikia aiškiam kontekstui, diskretiškumui ir atsakingam tonui. Tekstuose atskiria edukaciją nuo nuomonės, neskatina rizikingo elgesio, primena apie privatumą ir saugą internete. Tikslas – informuoti ir padėti suprasti temas be sensacionalizmo, išlaikant pasitikėjimą ir etišką turinį.
