Net ir atsakingi, sąžiningi ir daug pastangų dedantys žmonės dažnai įstringa toje pačioje nematomoje spąstų kilpoje – jie nuolat daugiau rūpinasi kitų lūkesčiais ir pareigomis nei savo tikraisiais prioritetais. Ši dažna klaida atrodo kaip atsakomybė ir pareigingumas, tačiau ilgainiui ji virsta perdegimu, nepasitenkinimu ir jausmu, kad gyvenimas slysta iš rankų.
Kas tai per klaida ir kodėl ji tokia apgaulinga?
Dažna klaida, kurią daro net labai atsakingi žmonės, – nuolatinis bandymas „viską padaryti teisingai“ kitų atžvilgiu, pamirštant save. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip brangintina savybė: žmogus laikosi pažadų, įvykdo terminus, nepaveda kolegų, pasirūpina šeima. Tačiau nematomoji šios nuostatos pusė – sistemingas savo poreikių, ribų ir ilgalaikių tikslų nuvertinimas.
Ši klaida apgaulinga todėl, kad ją dažnai giria aplinkiniai. Tokiam žmogui sakoma: „Tu visada patikimas“, „Ant tavęs galima pasikliauti“, „Tu viską spėji“. Tačiau viduje jis gali jaustis pavargęs, perdegęs, nejaučiantis prasmės – nors, regis, „darau viską, kaip reikia“.
Kaip pasireiškia ši klaida kasdienybėje?
Nuolatinis „taip“ ten, kur reikėtų pasakyti „ne“
Atsakingi žmonės dažnai jaučia moralinę pareigą sutikti padėti, net kai realiai tam nebeturi laiko ar resursų. Jie bijo nuvilti, sukelti konfliktą ar atrodyti egoistiški, todėl pasirenka suspausti dantis ir „kažkaip sutalpinti“ dar vieną užduotį, projektą ar prašymą.
Tokiu būdu susikuria nuolatinis perteklius: kalendorius perpildytas, bet svarbiausi dalykai – poilsis, sveikata, santykiai, asmeninis augimas – vis atidedami vėlesniam laikui.
Kitų lūkesčiai svarbesni už savo prioritetus
Kita klaidos forma – sprendimų priėmimas remiantis klausimu „ko iš manęs tikisi kiti?“, o ne „ko aš iš tiesų noriu ir kas man svarbu?“. Tai gali pasireikšti įvairiose srityse:
- karjeros pasirinkimuose – renkamasi „stabili“ ar „prestižinė“ sritis, o ne ta, kuri iš tiesų įkvepia;
- šeimos ir asmeniniame gyvenime – priimami sprendimai, kurie „atrodo teisingi“, bet neatitinka vidinių poreikių;
- laisvalaikyje – vietoj poilsio ir atsistatymo renkamos veiklos, kurios patinka kitiems arba „taip reikia“.
Ilgainiui susidaro paradoksali situacija: žmogus atrodo atsakingas, tačiau jo gyvenimas nebūtinai atspindi jo paties vertybes ir tikslus.
Nuolatinis savęs kritikavimas ir kaltės jausmas
Atsakingi žmonės neretai užaugę su stipriu vidiniu kritiku. Jie jaučia, kad visada galima padaryti daugiau, geriau, greičiau. Kai nepavyksta atitikti visų lūkesčių, jie ne tiek analizuoja situaciją, kiek plaka save už „nepakankamą pastangą“ ar „silpnumą“.
Taip atsiranda nuolatinis kaltės fonas: jeigu dirba – jaučiasi kalti, kad nepakankamai su šeima; jeigu su šeima – kad nepakankamai produktyvūs; jeigu ilsisi – kad apskritai „nieko nenaudingo neveikti negalima“.
Kas vyksta, kai save nuolat nustumi į antrą planą?
Perdegimas ir emocinis išsekimas
Nuolat ignoruojant savo poreikius, kūnas ir psichika anksčiau ar vėliau siunčia signalus: miego sutrikimai, dažni peršalimai, nervinė įtampa, dirglumas, motyvacijos stoka. Tai ne „silpnumas“ ir ne „tinginystė“, o natūralus pervargusios sistemos atsakas.
Perdegimas dažnai prasideda nepastebimai – žmogus vis dar funkcionuoja, bet vis sunkiau randa džiaugsmo, kūrybiškumo, energijos. Darbas daromas „iš pareigos“, santykiai palaikomi „nes reikia“, o viduje formuojasi apatija ir cinizmas.
Santykiai tampa vienašaliai
Kai nuolat stengiamasi dėl kitų, bet neprašoma pagalbos ir neatskleidžiami savo poreikiai, santykiai pamažu tampa disbalansuoti. Kiti pripranta, kad „tu viską sutvarkysi“, ir net jeigu jie nėra blogi žmonės, jie tiesiog nebesupranta, kad tau sunku – tu juk niekada to neparodai.
Toks modelis ilgainiui kelia nuoskaudą ir jausmą, kad esi neįvertintas. Tačiau aplinkiniai dažnai net nežino, kiek daug tu kasdien „patyliukais“ neši ant savo pečių.
Prarandamas ryšys su savo kryptimi
Gyvenant nuolatiniame „gesinimo režime“ – sprendžiant skubius, bet nebūtinai svarbius kitų žmonių klausimus – nelieka laiko sustoti ir paklausti savęs: kur aš iš tiesų noriu eiti? Kokie mano ilgalaikiai tikslai? Kokia mano gyvenimo kryptis?
Tai viena pavojingiausių šios klaidos pasekmių: gali praeiti metai ar net dešimtmečiai, kol žmogus supranta, kad daug dirbo, daug stengėsi, tačiau ne ten, kur jam iš tiesų svarbu.
Kodėl atsakingiems žmonėms taip sunku save statyti į pirmą vietą?
Baime pagrįstas atsakomybės supratimas
Daug žmonių atsakomybę supranta kaip pareigą visada būti „geru“ ir „teisingu“ kitų akimis. Tai dažnai kyla iš vaikystės patirčių: už paklusnumą ir prisitaikymą buvo giriama, už savo nuomonės, ribų ar poreikių išreiškimą – kritikuojama ar gėdinama.
Tokiu atveju vidinis balsas sako: „Jei pradėsi galvoti apie save, būsi egoistas“, „Jei atsisakysi, nuvilsi žmones“, „Jei pasirinksi kitą kelią, būsi neteisus“. Taip formuojasi nuostata, kad sau padėti – beveik tas pats, kas kažkam pakenkti.
Savo vertės siejimas su naudingumu
Dar viena priežastis – gili, dažnai nesąmoninga nuostata: „Aš vertingas tada, kai esu naudingas“. Toks žmogus jaučiasi gerai, kai padeda, sprendžia, gelbsti, organizuoja. Tačiau be šio vaidmens jis pasijunta tarsi „niekas“.
Dėl to kyla baimė sumažinti įsipareigojimų kiekį: jei nebedarysiu tiek daug kitiems, ar dar būsiu pakankamai geras, mylimas, reikalingas? Atsikratyti šios baimės sunku, todėl žmogus ir toliau save apkrauna, kad tik išlaikytų „gero, atsakingo“ įvaizdį.
Kaip atpažinti, kad pats darai šią klaidą?
Vertinga sau atvirai atsakyti į kelis klausimus. Jeigu į daugumą jų atsakai „taip“, tikėtina, kad ir tu esi linkęs per daug gyventi kitų lūkesčiams.
- Ar dažnai sutinki padėti net tada, kai viduje jauti aiškų „nenoriu“ ar „nebegaliu“?
- Ar tau sunku atsisakyti prašymų, net jei jie tau realiai kenkia ar trukdo svarbiems dalykams?
- Ar jausmas „kalta(-s), kai ilsisiu“ tau pažįstamas?
- Ar dažnai jautiesi pervargęs(-usi), bet vis tiek sakai sau „dabar ne laikas sustoti“?
- Ar, priimdamas sprendimus, pirmiausia galvoji, ką pagalvos ar kaip sureaguos kiti?
- Ar retai skiri laiko veikloms, kurios tau iš tiesų teikia džiaugsmą, bet „niekam nėra naudingos“?
Kaip ištaisyti šią klaidą nepaverčiant savęs egoistu?
Perrašyti atsakomybės apibrėžimą
Tikroji atsakomybė prasideda ne nuo kitų, o nuo savęs. Būti atsakingam – reiškia rūpintis savo fizine, emocine ir psichologine sveikata taip, kad galėtum tvariai būti šalia kitų. Nuolat save aukodamas žmogus nėra „didesnis atsakingas“ – jis tiesiog sparčiau artėja prie ribos, kai nebegalės padėti niekam, net sau.
Galima sau įvesti naują vidinę taisyklę: „Jei noriu ilgai ir kokybiškai padėti kitiems, privalau sistemingai pasirūpinti savimi.“ Tai ne egoizmas, o brandi atsakomybė.
Pradėti nuo mažų „ne“
Staigus perėjimas nuo „visada taip“ prie „dabar dažniau sakau ne“ gali būti per sunkus ir išgąsdinti tiek tave, tiek aplinkinius. Daug tvariau pradėti nuo mažų žingsnių:
- vieną kartą per savaitę atsisakyti papildomo įsipareigojimo, kuris nėra būtinas;
- vietoj automatinio sutikimo sakyti: „Leisk pagalvoti ir atsakysiu vėliau“;
- pratintis ištarti: „Šiuo metu negaliu to prisiimti, nes jau turiu kitų įsipareigojimų“.
Taip po truputį lavini gebėjimą saugoti savo ribas ir kartu mokaisi, kad pasaulis nesugriūva, kai ne visada padarai tai, ko iš tavęs tikisi.
Įtraukti save į savo pačio prioritetų sąrašą
Gali būti naudinga sąmoningai susidaryti asmeninių prioritetų sąrašą. Pavyzdžiui:
- sveikata (miegas, judėjimas, profilaktiniai patikrinimai);
- artimiausi santykiai (kokybiškas laikas su šeima ar partneriu be telefonų);
- asmeninis augimas (mokymasis, kūryba, savirefleksija);
- ramybės ir poilsio laikas (neužpildytos dienotvarkės erdvės).
Tada pradėti planuoti savaitę ne nuo to, ko reikia kitiems, o nuo šių pamatinių dalykų. Tik po to „prilipdyti“ visas kitas užduotis ir prašymus. Taip keičiasi visos dienotvarkės logika.
Ką laimi atsakingas žmogus, ištaisęs šią klaidą?
Daugiau energijos ir aiškumo
Kai atsiranda vietos poilsiui ir saviems poreikiams, sugrįžta energija. Darbai atliekami greičiau ir kokybiškiau, nes dirbama nebe „ant atsargų“, o iš atsinaujinusio resurso. Taip pat atsiranda daugiau aiškumo – tampa lengviau atskirti, kas iš tiesų svarbu, o kas tik skubus triukšmas.
Gilesni, lygiaverčiai santykiai
Pripažinus savo ribas ir poreikius, santykiai tampa atviresni ir brandesni. Žmonės ima matyti ne tik „superherojų, kuris viską spėja“, bet ir gyvą žmogų, kuriam kartais reikia pagalbos, palaikymo, ramybės. Tokie santykiai yra tvirtesni, nes paremti abipusiu davimu ir gavimu, o ne vienpuse auka.
Didesnis gyvenimo prasmingumas
Kai tavo pasirinkimai vis labiau atitinka vidinius prioritetus ir vertybes, atsiranda jausmas, kad gyvenimas juda tinkama kryptimi. Net jeigu kasdienybėje vis dar daug pareigų, tu žinai, kodėl ir dėl ko tai darai. Šis prasmingumo jausmas apsaugo nuo perdegimo labiau nei bet koks papildomas atostogų savaitgalis.
Dažna klaida, kurią daro net patys atsakingiausi žmonės, – manyti, kad rūpintis savimi reiškia mažiau rūpintis kitais. Iš tiesų yra priešingai: tik tada, kai sąmoningai nustoji gyventi vien pagal kitų lūkesčius, o pradedi į savo gyvenimą žiūrėti kaip į vertingą ir ribotą resursą, tampi iš tiesų patikimas – ne tik šiandien, bet ir po metų, penkerių ar dešimties. Išmokti savęs nenustumti į antrą planą – tai ne silpnumas ir ne egoizmas, o brandi, tvari atsakomybė už savo gyvenimą ir už tuos, kurie šalia.
Kurdamas(-a) suaugusiems skirtą turinį laikosi brandžios ir pagarbios komunikacijos: santykiai, intymumo komunikacija, ribos, savijauta, sauga ir edukaciniai paaiškinimai. Vengia šoko vertės ir dirbtinio provokavimo, o prioritetą teikia aiškiam kontekstui, diskretiškumui ir atsakingam tonui. Tekstuose atskiria edukaciją nuo nuomonės, neskatina rizikingo elgesio, primena apie privatumą ir saugą internete. Tikslas – informuoti ir padėti suprasti temas be sensacionalizmo, išlaikant pasitikėjimą ir etišką turinį.
