Senbernaras – tai viena iš didžiausių ir įspūdingiausių šunų veislių, kuri garsėja ne tik didžiuliu ūgiu, bet ir išskirtiniu gerumu, ištikimybe bei legendomis apipinta istorija. Šie šunys visame pasaulyje žinomi kaip vieni geriausių gelbėtojų kalnuose, jų miela išraiška ir ramus būdas pelno simpatijas daugybei žmonių. Senbernaras – tai šeimos šuo, kuriam būdingas ramus charakteris, tačiau kartu šis augintinis reikalauja atsakingos priežiūros. Straipsnyje nuodugniai apžvelgsime senbernarų kilmę, pagrindinius fizinius bruožus, charakterio savybes, priežiūros ir sveikatos ypatumus bei pateiksime naudingų faktų apie šią šunų veislę.
Kilmė ir istorija
Senbernarų veislės ištakos siekia Šveicarijos ir Italijos Alpių regioną. Šie šunys iš pradžių buvo veisiami ir laikomi pas benediktinų vienuolius garsiajame Didžiojo Šv. Bernardo (San Bernardo) perėjoje, iš kurios ir kilo veislės pavadinimas. Pirmieji duomenys apie šios veislės egzistavimą siekia XVII amžių, o jų, kaip gelbėtojų snieguotuose kalnuose, šlovė išsiplėtė XVIII–XIX a. Vienuoliai šiuos didelius, stiprius ir ištvermingus šunis naudojo prarastų ar nelaimėje atsidūrusių keliautojų paieškai.
Senbernarai buvo vertinami už puikią orientaciją, puikų uoslės pojūtį ir neprilygstamą gebėjimą išgyventi sudėtingomis kalnų sąlygomis. Jie dažnai keliaudavo per snieguotas perėjas ieškodami žmonių, pasiklydusių pūgose ar užpustytų lavinų. Ilgainiui veislė išpopuliarėjo visame pasaulyje, o šiandien senbernaras daugiausia laikomas švelniu, ištikimu šeimos augintiniu, nors kai kuriose vietovėse vis dar naudojamas gelbėjimo darbe.
Oficialiai senbernarų veislę pripažino FCI (Fédération Cynologique Internationale), AKC (American Kennel Club) ir kitos tarptautinės šunų organizacijos. Per laiką veislė buvo šiek tiek pakeista, siekiant išryškinti pageidautinas savybes ir pritaikyti ją šiuolaikiniam gyvenimui.
Išvaizda
Senbernaras – gigantiškos šunų veislės atstovas, kuriam būdinga įspūdinga išvaizda, solidus dydis, tvirti raumenys bei masyvi galva. Patinai paprastai sveria nuo 64 iki 82 kg, patelės – nuo 54 iki 72 kg, o ties ketera užauga net iki 70–90 cm aukščio. Veislei būdingas platus, šiek tiek išgaubtas kaukolės viršus, ryškiai išreikšti antakiai bei stiprios, masyvios žandikaulio linijos.
Akys dažniausiai rudos, toli viena nuo kitos, žvilgsnis draugiškas, protingas bei kiek melancholiškas. Ausys vidutinio dydžio, trikampės, prigludusios prie galvos. Snukis trumpas, nosies lustas juodas.
Kailis būna trumpo arba vidutinio ilgio (yra dvi veislės atmainos: trumpaplaukiai ir ilgaplaukiai senbernarai) ir turi tankų, vandeniui atsparų pavilnį. Kailio spalva – balta su ryškiomis rudos, raudonai rudos arba gelsvos spalvos dėmėmis, dažnai formuojančiomis „kaukę“ aplink akis. Ant krūtinės ir kojų kailis dažniausiai būna baltas. Uodega ilga, storoka, apaugusi vešliu kailiu, laikoma žemai.
Charakteris
Senbernaras garsėja ramybe, kantrybe ir meile žmonėms, ypač vaikams. Tai itin draugiška, švelni ir lengvai prisitaikanti šunų veislė, kuri amžių bėgyje buvo veisiama bendravimui su žmogumi bei pagalbai bėdoje. Senbernarui būdingas geras būdas ir natūralus noras globoti silpnesnius ar mažus šeimos narius – dėl šios priežasties šią veislę dažnai rekomenduoja šeimoms.
Šie šunys pasižymi aukštu intelektu ir stipriu ryšiu su žmonėmis, tačiau kartu jie gali būti kiek užsispyrę ar lėtoki išmokstant naujų komandų. Dėl didelio dydžio ir stiprios prigimtinės jėgos senbernarui būtina anksti pradėti socializaciją bei nuoseklų dresūrą. Gerai auklėjamas šios veislės šuo tampa patikimu draugu, kantriu žaidimų draugu vaikams ir budriu, bet neagresyviu sargu.
Senbernarai paprastai nepuola loti be priežasties – jų lojimas galingas, tačiau naudojamas tik esant reikalui. Jie nejaučia didelio medžioklės instinkto, tad paprastai gerai sutaria su kitais šeimos gyvūnais.
Priežiūra ir mityba
Senbernaras – didelis šuo, tad jo priežiūrai ir mitybai reikalingas ypatingas dėmesys. Šiai veislei būtina pakankama fizinė veikla, nors dėl didelio svorio ir sąnarių apkrovos aktyvumas neturi būti per didelis ar per intensyvus, ypač jaunų šunų augimo laikotarpiu. Iki dviejų metų negalima leisti šuniui pernelyg intensyviai bėgioti, šokinėti ar lipti laiptais – taip apsaugoma nuo sąnarių ir kaulų pažeidimų.
Kailio priežiūra priklauso nuo ilgio: tiek trumpaplaukius, tiek ilgaplaukius senbernarus reikia šukuoti bent 1–2 kartus per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu – dar dažniau. Drauge būtina reguliariai patikrinti akis (dažnai kaupiasi „ašarų takų“ išskyros), ausis, karpyti nagus.
Mityba – svarbus aspektas. Rekomenduojama kokybiška, subalansuota pašaro dieta, atsižvelgiant į amžių, aktyvumą ir sveikatos būklę. Maistą būtina dozuoti, vengti permaitinimo, nes didelė kūno masė sukelia papildomą krūvį sąnariams. Šuniui galima duoti kelis mažesnius valgymus per dieną, taip išvengiant skrandžio persisukimo rizikos, kuri didelė visiems didelių veislių šunims. Jauniems šunims labai svarbi tinkama kalcio ir fosforo pusiausvyra maiste.
Senbernarai mėgsta būti lauke, tačiau dėl tankaus kailio jie jautrūs karščiui ir negali ilgai būti tiesioginiuose saulės spinduliuose. Karštomis dienomis šunį reikėtų laikyti pavėsyje, užtikrinti nuolatinį šviežio vandens tiekimą. Žiemą, priešingai, ši veislė puikiai prisitaiko prie šaltų orų ir mėgsta sniegą.
Sveikata ir paveldimumas
Kaip ir daugelis didelių veislių šunų, senbernarai turi tam tikrų sveikatos problemų, dažniausiai susijusių su sąnariais, kaulu sistema ir širdimi. Dažniausiai pasitaikančios paveldimos ligos:
- Klubo ir alkūnės sąnarių displazija – viena dažniausių problemų, lemiančių judėjimo sunkumus ir skausmą.
- Širdies ligos – dilatacinė kardiomiopatija pasitaiko dažniau negu mažesnėms veislėms.
- Osteochondrozė – sąnarių kremzlės liga, būdinga sparčiai augantiems jauniems šunims.
- Skrandžio persisukimas (volvulus) – didžiausia rizika stambiems, gilią krūtinę turintiems šunims, būklei būdinga skubi medicininė intervencija.
- Ekto- ir entropionas – vokų apsisukimas į išorę arba į vidų, kuri gali kelti ašarojimo ar akių infekcijų pavojų.
- Katarakta ir kitos akių ligos.
Vidutinė senbernarų gyvenimo trukmė nėra labai ilga – paprastai apie 8–10 metų. Svarbu reguliari veterinarinė priežiūra, profilaktiniai sveikatos patikrinimai, tinkama mityba bei sąlygų pritaikymas augintinio poreikiams. Senbernarų veisėjai turi atlikti sveikatos tyrimus bei užtikrinti, kad šuniukų tėvai neturpėtų paveldimų ligų požymių. Dėl didelio ūgio labai svarbu stebėti šuns papildomą svorį ir nealinti sąnarių per dideliu krūviu.
Tinka kam?
Senbernaras – išskirtinai švelnus šeimos šuo, idealiai tinkantis ramioms, atsakingoms šeimoms. Dėl kantraus, paklusnaus charakterio ir puikaus elgesio su vaikais šią veislę dažnai rekomenduoja turintiems mažų vaikų, tačiau reikia nepamiršti – dėl didelės jėgos ir dydžio būtina nuolatinė priežiūra vertinant situacijas su mažaisiais. Senbernaras mėgsta būti kartu su savo šeima ir sunkiai pakelia vienatvę, todėl nerekomenduojamas žmonėms, ilgas valandas praleidžiantiems darbe ar dažnai keliaujantiems.
Dėl ramios prigimties bei nedidelio poreikio intensyviam judėjimui šis šuo tinka ir vyresnio amžiaus žmonėms, jei tik jie pajėgūs pasirūpinti augintinio fiziniais poreikiais. Taip pat senbernarai tinka tiems, kas turi pakankamai vietos – būstas turėtų būti erdvus (individualus namas su kiemu ar sodu), nes mažame bute dėl dydžio ir kailio ši veislė gali kelti iššūkių.
Netinka žmonėms, ieškantiems aktyviai sportuojančio, sarginio ar kelionių palydovo, nes senbernaras – lėtas, ramus ir labiausiai mėgsta laisvalaikį artimųjų rate.
Įdomūs faktai
- Senbernaras tapo legendiniu dėl pagalbos žmonėms kalnuose – per kelis šimtmečius šios veislės šunys galėjo išgelbėti daugiau kaip 2000 žmonių gyvybes Alpėse.
- Vienas garsiausių senbernarų – šuo Baris – laikomas pačiu legendiškiausiu gelbėtoju, kuris XVIII a. pradžioje, spėjama, išgelbėjo net virš 40 žmonių.
- Žinomas stereotipas apie senbernarą su statinaitėle ant kaklo nėra istoriškai pagrįstas – tokios statinaitės šunims buvo užkabintos labiau dėl legendų bei iliustracijų populiarumo XIX a.
- Senbernarai dažnai vaizduojami kino filmuose, animacijoje ir literatūroje dėl savo išskirtinės išvaizdos ir gero charakterio.
Apibendrinimas
Senbernaras – įspūdinga šunų veislė, išsiskirianti dideliu dydžiu, švelnumu bei legendomis apipinta istorija. Jų ramus būdas, ištikimybė, gebėjimas rūpintis šeima pelno daugelio žmonių simpatijas visame pasaulyje. Vis dėlto, šios veislės augintojui svarbu suvokti specifinius poreikius: atsakinga socializacija, tinkama mityba ir sveikatos priežiūra, reguliari fizinė veikla. Senbernarai – puikūs šeimos šunys, draugiški vaikams, lojaliai saugantys namus ir savo artimuosius. Gerai prižiūrimas ir mylimas senbernaras tampa tikru šeimos nariu, galinčiu džiuginti savo švelnumu ne vienerius metus. Šią veislę rekomenduojama rinktis žmonėms, gebantiems užtikrinti didelio šuns gerovę, turintiems pakankamai laiko, erdvės ir meilės naujam, įspūdingam šeimos nariui.
Veterinarijos gydytojas su ilgamete patirtimi, rašantis apie šunų, kačių ir kitų gyvūnų veisles, priežiūrą bei sveikatą. Jo tinklaraštyje galima rasti praktinių patarimų augintinių šeimininkams, moksliškai pagrįstos informacijos ir įdomių faktų apie gyvūnų elgseną bei kasdienybę.
