Leonbergeris – tai išsiskirianti savo didžiuliu, įspūdingu kūnu bei švelniu būdu šunų veislė, kilusi iš Vokietijos. Šie šunys dažnai vadinami „švelniais milžinais” dėl derinio tarp didžios masės ir draugiško, kantraus charakterio. Leonbergeriai vertinami šeimų, kurios ieško ištikimo, ramaus ir bendraujančio augintinio. Jie lengvai prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų, puikiai sutaria su vaikais ir kitais gyvūnais, tačiau dėl savo dydžio ir energijos reikalauja dėmesingos priežiūros, pakankamo fizinio bei protinio aktyvumo.
Kilmė ir istorija
Leonbergerio šunų veislė atsirado XIX a. pirmojoje pusėje Vokietijoje, Leonsbergo (Leonbergo) mieste, nuo kurio ir gavo savo pavadinimą. Veislės pradininku laikomas Heinrichas Essigas – miesto tarybos narys ir entuziastingas šunų mylėtojas. Jo tikslas buvo sukurti šunį, kuris savo išvaizda primintų miesto herbą puošiantį liūtą. Todėl Leonbergeris buvo išveistas kryžminant Niūfaundlendo, Šv. Bernardo ir Pirėnų kalnų šunis. Pasak FCI (Fédération Cynologique Internationale), veislė oficialiai pripažinta 1846 metais. Nors kai kurių šaltinių duomenimis, veislei susiformuoti prireikė keleto dešimtmečių nuoseklios atrankos.
Didelį populiarumą Leonbergeriai pelnė Vokietijoje bei kaimyninėse šalyse, ypač dėl savo universalių savybių – jie buvo naudojami kaip sarginiai, drauginiai ir traukimo šunys. Leonbergeriai papuošė ir Europos valdovų dvarus, o laikui bėgant, tapo mylimais šeimos šunimis visame pasaulyje. Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus veislė buvo ties išnykimo riba – daugumai šunų karą ištverti nepavyko. Po Antrojo pasaulinio karo išliko tik nedidelis skaičius Leonbergerių, todėl jų atstatymo darbai buvo itin svarbūs. Šiandien Leonbergeris yra populiari šunų veislė tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje, oficialiai pripažinta daugelio nacionalinių ir tarptautinių kinologų organizacijų.
Išvaizda
Leonbergeris – didžiausių šunų veislių atstovas, pasižymintis tvirtu, harmoningu kūnu ir tankiu, į liūto kailį panašiu šėriu. Suaugusių patinų aukštis ties ketera siekia 72–80 cm, o patelių – 65–75 cm. Svoris dažniausiai svyruoja tarp 45–77 kg, priklausomai nuo lyties ir individualių savybių. Šios veislės atstovai stambūs, raumeningi, su tvirtu karkasu, bet judrūs ir grakštūs.
Leonbergerių galva masyvi, išraiškinga, snukis vidutinio ilgio, nosis visuomet juoda. Akys vidutinio dydžio, migdolo formos, gelsvai rudos iki tamsiai rudos spalvos, spinduliuoja šilumą ir inteligenciją. Ausys – vidutinio dydžio, plačiai statytos, prigludusios prie galvos. Uodega ilga, tankiai apaugusi, ramybėje nuleista žemyn.
Vienas labiausiai išskirtinių Leonbergerių bruožų – jų kailis. Tai dvigubas, labai tankus, vandeniui atsparus kailis, viršutinis sluoksnis ilgas, tiesus arba šiek tiek banguotas. Gausi povilnė saugo nuo šalčio ir drėgmės. Kailio spalva būdinga nuo gelsvai auksinės iki rausvos ar rusvai rudos (liūto spalvos), dažniausiai su juoda kauke – tai reiškia, kad snukis ir ausys tamsesni, nei likęs kūnas. Krūtinės, uodegos bei kojų plaukai ilgėjantys, sudaro „karčius“, tačiau veislės standartas reikalauja, kad kailis išliktų tankus, bet netaptų itin minkštu ar garbanotu.
Charakteris
Leonbergeris – šuo, garsėjantis ištikimybe, stabilia psichika bei švelnumu. Tai puikus šeimos šuo, kuris dažnai apibūdinamas kaip „švelnus milžinas“. Jie ypač mėgsta leisti laiką su savo šeimos nariais, yra draugiški tiek su suaugusiais, tiek su vaikais. Dėl ramaus ir pakančaus būdo Leonbergeriai neretai tampa puikiais terapiniais šunimis ar asmenų su specialiais poreikiais pagalbininkais.
Šios veislės atstovai labai draugiški, tačiau ne perdėtai įkyrūs – jiems svarbu būti šalia žmonių, jausti draugystę, tačiau jie turi ir savarankiškumo bruožų. Dažniausiai Leonbergeriai sutaria su kitais šunimis, taip pat gali taikiai gyventi su katėmis ar kitais naminiais gyvūnais, jei nuo mažens būna prie jų pripratinti.
Nors instinktyviai jie gali būti budrūs, sargybiniai, tačiau pernelyg agresyvūs ar dominavimo siekiantys individai atmetami iš veisimo programų. Tinkamai socializuojami Leonbergeriai nėra agresyvūs, o, priešingai, pasižymi tolerancija svečiams ir nepažįstamiems žmonėms. Nepaisant ramybės, Leonbergeriai yra žaismingi, mėgsta įvairias veiklas gamtoje, maudynes, žygius. Jie noriai mokosi, tačiau ugdymas turi būti nuoseklus, švelnus, nes ši veislė blogai priima šiurkštų elgesį ar spaudimą.
Priežiūra ir mityba
Leonbergeris – didelis ir tankiaplaukis šuo, todėl reikalauja reguliarios, atidžios priežiūros. Kailio tvarkymas – viena svarbiausių priežiūros dalių, ypatingai pavasarį ir rudenį, kai šuo šeriasi gausiau. Rekomenduojama jį šukuoti bent du–tris kartus per savaitę, o besišeriant – kasdien, tam, kad išvengtumėte susivėlimo bei išlaikytumėte odos kvėpavimą. Dažnai šukuojant sumažėja paukščių, vabzdžių ar kitų nešvarumų įsitraukimo tikimybė, ypač jei šuo gyvena sodyboje ar daug laiko leidžia gamtoje.
Kailis, nors ir ilgas, yra pakankamai neįnoringas – jį pakanka prausti kas keletą mėnesių arba, jei labai susitepa, pagal poreikį. Taip pat reikėtų reguliariai tikrinti ir valyti ausis, apžiūrėti akis bei dantis. Ypatingą dėmesį reikia skirti nagams – jei šuo mažai juda kietu paviršiumi, nagai gali peraugti ir trukdyti judėti.
Leonbergeriai aktyvūs, todėl reikia užtikrinti, kad jie gautų pakankamai fizinio krūvio: ilgų pasivaikščiojimų, žaidimų, bėgiojimų ar plaukiojimų. Nuobodžiaudamas Leonbergeris gali tapti destruktyvus, todėl svarbu užimti jo protą – mokymai, paklusnumo pratimai, žaislai ar net prisijungimas prie šunų sporto gali būti puiki veikla.
Mityba turi būti subalansuota ir pritaikyta didelių veislių šunims. Šios veislės atstovai auga greitai ir ilgai, todėl svarbu kontroliuoti kūno masę bei augimo greitį, kad būtų išvengta sąnarių problemų. Rekomenduojama šerti kokybišku, specialiai didelių veislių šunims pritaikytu pašaru, kurio sudėtyje gausu baltymų, geros kokybės riebalų, omega-3 ir omega-6 rūgščių, chondroitino bei gliukozamino. Taip pat svarbu užtikrinti, kad šuniui visada būtų prieinamas švarus geriamas vanduo. Šerti Leonbergerius tikslinga 2–3 kartus per dieną, kad būtų sumažinta skrandžio užsisukimo rizika.
Sveikata ir paveldimumas
Leonbergerių gyvenimo trukmė – vidutiniškai 8–10 metų, tačiau kai kurie gyvena ir ilgiau. Kaip ir daugelis didelių šunų veislių, jie linkę sirgti tam tikromis paveldimomis ligomis, todėl ypatingai svarbu atsakingas veisimas ir sveikatos prevencija.
- Klubo ir alkūnės displazija: dažna didelių šunų problema, kai sąnariai vystosi netaisyklingai. Tai gali lemti sąnarių skausmus, išretėjimą, šlubavimą ir padidėjusią osteoartrito riziką.
- Skrandžio užsisukimas (torzija, volvulus): tai pavojinga, gyvybei grėsminga būklė, reikalaujanti skubios veterinarinės pagalbos.
- Sąnarių ir kremzlių ligos: rekomenduojama nuo mažens riboti šuns šokinėjimą nuo aukštai, lipimą laiptais, kad nepažeistų augančių sąnarių.
- Širdies ligos: Leonardbergeriams paveldimai gali vystytis širdies problemos, pavyzdžiui, išsiplėtiminė kardiomiopatija.
- Odos ligos ir alergijos: dėl tankaus kailio ir didelės masės gali pasitaikyti odos problemų, reikalinga apžiūra ir prevencija.
- Paveldima polineuropatija: tai reta neurologinė būklė, pasireiškianti judėjimo, koordinacijos, jautrumo sutrikimais.
Atsakingi veisėjai tikrina šunis dėl pagrindinių paveldimų ligų, todėl renkantis šuniuką verta pasidomėti tėvų sveikatos išrašais ir veterinarų rekomendacijomis. Rūpestinga priežiūra, įvairi ir subalansuota mityba, reguliari fizinė veikla sumažina daugelio ligų tikimybę.
Tinka kam?
Leonbergeris puikiai tinka didesnei šeimai, mėgstančiai aktyvų gyvenimo būdą, turinčiai pakankamai erdvės namuose ir kieme. Ši šunų veislė labiausiai vertinama kaip šeimos narys – Leonbergeriai labai prisiriša prie žmonių, todėl netinka tiems, kurie daug laiko praleidžia išvykę ar negali skirti šuniui pakankamai dėmesio.
Leonbergeriai rekomenduojami šeimoms su vaikais – jų kantrybė, draugiškumas ir švelnumas dažnai patenkina net judrių mažųjų poreikius. Jie taip pat tinkami žmonėms, ieškantiems šuns draugo kelionėms į gamtą, ilgiems pasivaikščiojimams ar žygiams. Puikiai tinka žmogui, norinčiam aktyviai užsiimti su šunimi – apmokyti paklusnumo, terapijos ar net šunų sporto. Eulerio būdu Leonbergeris turi jaustis mylimas ir reikalingas, todėl netinka žmonėms, ieškantiems „sarginio“ šuns, kuris nuolat būtų paliktas kieme ar voljere vienas.
Įdomūs faktai
- Leonbergeris – viena iš nedaugelio šunų veislių, kurios pavadinimas kilęs tiesiogiai nuo miesto, o ne regiono ar šalies.
- Dėl didelio dydžio ir jėgos šie šunys istoriškai buvo naudojami sunkiai vežimėlių traukai, ypač Alpėse, ir net kaip gelbėtojai vandenyje.
- Leonbergeriai dažnai atlieka terapijos šunų vaidmenį ligoninėse, globos namuose ar vaikų centruose dėl savo ramaus būdo ir gebėjimo reaguoti į žmogaus emocijas.
- Ši veislė simbolizuoja Vokietijos Leonsbergo miestą ir iki šiol dažnai dalyvauja miesto šventėse bei renginiuose kaip gyva tradicijų dalis.
Apibendrinimas
Leonbergeris – nuostabus, universalus šuo, pasižymintis deriniu tarp išskirtinės išvaizdos ir nepriekaištingo charakterio. Tai šeimos, aktyvaus žmogaus ir tikro draugo veislė, kurią reikia mylėti, rūpintis ir užtikrinti aukštos kokybės gyvenimą. Leonbergeriai reikalauja erdvės, laiko, nuoseklaus auklėjimo bei atsakingos sveikatos priežiūros. Tai šunų veislė, kuri atsidėkoja besąlygine meile, draugyste ir patikimumu, o jos atstovai palieka neišdildomą įspūdį kiekvienam, kas nors kartą sutiko šį švelnų milžiną.
Veterinarijos gydytojas su ilgamete patirtimi, rašantis apie šunų, kačių ir kitų gyvūnų veisles, priežiūrą bei sveikatą. Jo tinklaraštyje galima rasti praktinių patarimų augintinių šeimininkams, moksliškai pagrįstos informacijos ir įdomių faktų apie gyvūnų elgseną bei kasdienybę.
