Dreveris – tai vidutinio dydžio, žvalus ir tvirtas šuo, garsėjantis aštria uosle ir draugišku charakteriu. Ši šunų veislė ypač populiari Skandinavijos šalyse, kur naudojama medžioklėje, tačiau dėl savo nuovokos, ramaus būdo ir ištvermės dreveriai vis dažniau tampa ir mylimais šeimos augintiniais. Svarbiausi šio šuns bruožai – gebėjimas ilgą laiką dirbti lauke įvairiomis oro sąlygomis, nuoširdus šeimai atsidavimas ir santūrus, ramus temperamentas. Kviečiame išsamiai susipažinti su dreverio veislės ypatumais, istorija, išvaizda, priežiūros niuansais bei sveikata.
Kilmė ir istorija
Dreveris yra viena iš naujesnių šunų veislių, kurios šaknys siekia XX amžiaus pradžią. Šios veislės istorija prasidėjo Švedijoje, tačiau jos ištakos susijusios su Vokietija ir ten išveista vestfalių taksų veisle. Pirmieji dreveriai atsirado, kai XX a. pradžioje į Švediją buvo atvežti vestfalių taksai (Westfälische Dachsbracke). Vietiniai šunų augintojai norėjo išvesti šunį, idealiai tinkantį medžioti stirnas, kiškius ir lapes Švedijos reljefe ir klimato sąlygomis.
Išvestas šuo turėjo būti vidutinio dydžio, trumpomis kojomis ir stipria uosle, sugebančiu ilgai persekioti grobį be nuovargio, neskubant, tačiau nuosekliai. Dėl atrankinio veisimo ir tam tikrų kryžminimo etapų, 1947 metais ši šunų veislė buvo oficialiai pripažinta kaip „dreveris“. Veislės pavadinimas kilęs nuo vokiečių žodžio „drev“, kuris reiškia „vairuojantis“, mat šie šunys puikiai išjudina žvėris iš jų slėptuvių ir lenktyniauja su jais medžioklės metu.
Šiandien dreveris yra pripažintas FCI (Fédération Cynologique Internationale), Švedijos bei kitų skandinavų kinologų organizacijų ir laikomas viena pagrindinių medžioklinius šunis atstovaujančių veislių Švedijoje bei Suomijoje.
Išvaizda
Dreveris išsiskiria tiek savo kūno sudėjimu, tiek proporcijomis – tai žemas, pailgas šuo su trumpomis, stipriomis kojomis, bet tvirtu korpusu. Dėl savo santūrios, kiek primenančios takso, išvaizdos dreveriai neretai klaidingai palaikomi tiesiog didesniais taksais, tačiau šias veisles skiria proporcijos ir bendra raumenų masė.
- Kūno ilgis: Dreveris yra pailgas – ilgis nuo mentės iki kryžiaus žymiai didesnis nei aukštis ties ketera. Pagal veislės standartus, kūno ilgis turėtų būti maždaug 1,5 karto didesnis nei šuns ūgis ties ketera.
- Ūgis: Patinai paprastai būna 35–39 cm, kalės – 33–37 cm aukščio ties ketera.
- Kūno svoris: 14–16 kg, priklausomai nuo individualių proporcijų ir lyties.
- Galva: Pailga, kiek trapecijos formos, su ryškiu perėjimu nuo kaktos prie nosies. Akys – vidutinio dydžio, tamsios, žvilgsnis draugiškas.
- Ausys: Vidutinio ilgumo, plačios prie pagrindo, prigludusios prie žandų, suapvalintos ties galais.
- Kailis: Trumpas, tiesus ir prigludęs, tankus, gerai saugantis nuo šalčio ir drėgmės. Po pagrindiniu sluoksniu yra pavilnė.
- Spalva: Visos spalvos leidžiamos, tačiau pageidautina, kad pagrindinė spalva būtų gelsva ar ruda su didelėmis balto kailio dėmėmis ant kaklo, krūtinės, kojų ir uodegos galiuko. Dažnai pasitaiko trispalvių dreverių.
- Uodega: Ilga, natūraliai laikoma nuleista ar trumpinama, gausiai apaugusi plaukais.
Bendras dreverio įspūdis – solidus, stiprus, judrus, proporcingai išvystytas, su didele ištverme ir energija judėti.
Charakteris
Dreverio šunų veislę vertina ne tik medžiotojai – šis šuo gali tapti puikiu šeimos kompanionu dėl savo ramaus, prisitaikančio charakerio. Jie labai draugiški, kantrūs ir retai būna agresyvūs – priešingai, dreveriai pasižymi ištikimybe, švelnumu ir meile žmonėms, ypač šeimos nariams.
- Draugiškumas: Dreveris yra atviras, komunikabilus šuo, kuris paprastai puikiai sutaria ir su vaikais, ir su kitais gyvūnais.
- Savikontrolė: Šios veislės atstovai moka elgtis ramiai, nepuola rodyti agresijos be pagrindo.
- Aktyvumas: Dreveriai mielai leidžia laiką lauke, pasižymi švelniu medžioklės instinktu. Dėl energijos pertekliaus puikiai tinka aktyviems žmonėms.
- Protas: Dreveriai lengvai mokosi naujų komandų, reaguoja į teigiamą motyvaciją. Jie yra sąmoningi darbinėje veikloje.
- Balsingumas: Garsus balsas yra vienas iš veislės bruožų – medžioklėje svarbu, kad šuo galėtų pranešti apie grobio buvimo vietą. Laikant dreverį bute, būtina atsižvelgti į galimą lojimą.
Nors dreveriai buvo išvesti kaip medžiokliniai šunys, jie nėra dominuojantys ar agresyvūs – tinkamai auklėjami, auga kaip lojalūs, atsidavę šeimos nariai. Jie nelinkę be reikalo dominuoti ar provokuoti konfliktų, tačiau išsaugotas natūralus smalsumas, reiklumas socialiniam ir fiziniam užimtumui.
Priežiūra ir mityba
Dreverio priežiūra paprastai nereikalauja išskirtinių pastangų. Dėl trumpo ir lengvai prižiūrimo kailio šis šuo yra praktiškas pasirinkimas tiems, kurie ieško prižiūrimo, nebarstančio daug plaukų augintinio.
- Kailio priežiūra: Pakanka reguliariai kartą per savaitę iššukuoti dreverį specialiu šepetėliu – tai padės pašalinti negyvus plaukus, sumažins alergines daleles namuose ir palaikys kailio žvilgesį.
- Mėtymasis: Dreveriai keičia kailį pavasarį ir rudenį, tuomet gali būti reikalingas dažnesnis šukavimas.
- Kupinėlai: Rekomenduojama kas kelias savaites patikrinti ir išvalyti ausis, prižiūrėti letenų pagalvėles (ypač aktyviai besilakstantiems šunims) bei kirpti nagus.
- Mityba: Dreveris nėra labai išrankus, tačiau, kaip ir kiekvienos šunų veislės atstovui, būtina užtikrinti subalansuotą maistą pagal amžių, svorį, fizinį aktyvumą bei sveikatos būklę. Tinka kokybiškas sausas arba drėgnas pašaras, papildomas šviežiu vandeniu. Geriausia vengti šėrimo maistu nuo stalo.
- Aktyvumas: Dreveris mėgsta ir reikalauja daug judėjimo – bent du ilgi pasivaikščiojimai per dieną ir papildomos veiklos gamtoje arba dresūros užsiėmimai namuose.
- Intelektuali veikla: Kadangi dreveriai laikomi protingais šunimis, juos pravartu užimti dresūros žaidimais, galvosūkių sprendimu ar kitomis veiklomis, kurios skatina mąstymą.
Derėtų prisiminti, kad dreveriai – energingi ir judrūs šunys, todėl būtina užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą ir nuoseklią rutiną. Nuobodžiaujantis šuo gali imti graužti daiktus ar rodyti elgesio problemas.
Sveikata ir paveldimumas
Dreveriai, kaip veislė, laikomi gana sveikais ir ilgaamžiais šunimis – tinkamai prižiūrimi gyvena vidutiniškai 12–14 metų. Tai tvirta, natūralių veislės atrankos būdu ištobulinta šunų veislė, rečiau kenčianti nuo genetinių paveldimų ligų.
- Įgimtos ligos: Nors paveldimumo problemos pastebimos retai, kaip ir kiti ilgakūniai šunys, dreveriai gali būti kiek jautresni stuburo diskų išvaržoms arba nugaros skausmams, ypač jei yra nutukę arba staigiai šokinėja nuo aukštų paviršių.
- Ausų infekcijos: Dėl ilgų, nuleistų ausų gali padidėti ausų uždegimų rizika. Reikia reguliariai tikrinti ir valyti ausis kartu su veterinaru.
- Nutukimas: Dreveris linkęs priaugti svorio, jei trūksta fizinio aktyvumo arba maitinama per gausiai. Tai gali lemti sąnarių problemas ir sumažinti šuns gyvenimo kokybę.
- Bendros ligos: Dreveriai gali sirgti įprastomis šunims ligomis, tokiomis kaip parazitai, dantų akmenys ar odos alergijos. Reguliarios profilaktinės apžiūros ir veterinarinė priežiūra padės išvengti didesnių sveikatos problemų.
Būtina deramai prižiūrėti dreverio svorį, nenutolti nuo veterinarų rekomendacijų – taip šuo ilgai išliks sveikas ir aktyvus. Rūpestingų augintojų dėka, rimtos paveldimos sveikatos problemos pasitaiko gana retai.
Tinka kam?
Dreveris yra universali šunų veislė, tinkanti tiek patyrusiems šunų šeimininkams, tiek žmonėms, ieškantiems aktyvaus, prisitaikančio augintinio. Tačiau dėl savo išskirtinių bruožų, svarbu įvertinti šias pagrindines dreverio tinkančias auditorijas:
- Aktyvioms šeimoms: Dreveriai puikiai jaučiasi šeimose, kurios mėgsta laiką leisti gamtoje, dažnai išeina pasivaikščioti ar keliauja. Jie kantrūs, patikimi ir žaismingi vaikų draugai.
- Medžiotojams: Kaip viena populiariausių baltijos ir skandinavų medžioklinių šunų veislių, dreveris – neišrankus, nuoseklus ir efektyvus varomasis bei pėdsekys.
- Žmonėms su nuosavu kiemu: Nors dreverį galima auginti ir bute, gyvendamas name su kiemu šis šuo bus laimingesnis, galės laisvai judėti ir bendrauti su šeimos nariais.
- Patyrusiems augintojams ir pradedantiesiems: Dreverio veislė yra pakankamai lengvai dresuojama, paklusni, todėl tinkama ir šunų auginime mažiau patirties turintiems žmonėms.
Nors dreveris gali tapti ir šunimi vaikams, tėvai privalo išmokyti vaikus pagarbos bei atsargumo, kaip ir auginant bet kurią kitą šunų veislę. Šie šunys puikiai moka prisitaikyti, tačiau jiems būtinas nuolatinis dėmesys, fizinis bei intelektinis krūvis.
Įdomūs faktai
- Dreveris yra Švedijos nacionalinis medžioklės šuo – būtent šioje šalyje jis ir buvo pripažintas savarankiška veisle XX a. viduryje.
- Nuo 1953 m. veislė yra pripažinta FCI ir turi atskirą veislės standartą.
- Šunų augintojų bendruomenė pažymi, jog dreveris pasižymi ne tik kantrumu, bet ir labai gerai orientuojasi sudėtingose teritorijose, todėl netinkamas visiems, ieškantiems „tingaus sofos draugo“.
Apibendrinimas
Dreveris – universali, sveika, ištverminga ir prieraiši šeimai šunų veislė, kilusi iš XX amžiaus Švedijos. Tai vidutinio dydžio šuo, neįkyrus, bet reikalaujantis fizinio aktyvumo ir dėmesio. Dreveriai išsiskiria ištikimybe, draugiškumu, protu ir savarankiškumu. Šis šuo tiks tiek aktyviai gyvenantiems medžiotojams, tiek šeimoms su vaikais, vertinančioms laiką gryname ore ar nuoseklią kasdienę rutiną. Renkantis dreverį būtina atsižvelgti į jo poreikius – pakankamą judėjimą, dėmesį ir bendravimą. Tinkamai prižiūrimas, šis šuo taps ilgamečiu, meiliu ir ištikimu draugu.
Veterinarijos gydytojas su ilgamete patirtimi, rašantis apie šunų, kačių ir kitų gyvūnų veisles, priežiūrą bei sveikatą. Jo tinklaraštyje galima rasti praktinių patarimų augintinių šeimininkams, moksliškai pagrįstos informacijos ir įdomių faktų apie gyvūnų elgseną bei kasdienybę.
