Maremos–Abrucų aviganis – tai sena ir išskirtinė itališka šunų veislė, žinoma kaip patikimas ir ištikimas gyvulių sargas. Šios veislės šuo garsėja savo nepriklausomu požiūriu, budrumu bei gebėjimu savarankiškai priimti sprendimus, o storas baltas kailis puikiai apsaugo tiek nuo šalčio, tiek nuo kaitrios saulės. Maremos–Abrucų aviganis laikomas puikiu sarginiu šunimi, kuris šimtmečius talkino Italijos piemenims, saugodamas jų bandas nuo vilkų ir kitų plėšrūnų. Dėl didelio intelekto, lojalumo ir natūralaus sargumo šie šunys tampa vis populiaresni kaip šeimos augintiniai bei sodybų sargai įvairiose pasaulio šalyse.
Kilmė ir istorija
Maremos–Abrucų aviganis (it. Cane da Pastore Maremmano-Abruzzese), dar vadinamas maremų aviganiu ar tiesiog maremma, kilęs iš Italijos Maremos ir Abrucų regionų. Istoriniai šaltiniai rodo, kad šunys, primenantys dabartinius maremos–abrucų aviganius, buvo naudojami kaip gyvulių sargai Italijoje jau bent prieš 2000 metų. Veislės užuomazgos siejamos su regionų, kur gausu avių ganyklų ir gyvulių išgainių, poreikiu apsaugoti bandas nuo vilkų, lūšių bei kitų plėšrūnų.
Maremos ir Abrucų regionuose ilgą laiką egzistavo skirtingos šunų populiacijos, kurios turėjo panašią paskirtį – saugot avių bandas, bet šiek tiek skyrėsi pagal išvaizdą. XX a. pradžioje šios dvi populiacijos buvo oficialiai sujungtos į vieną veislę, nes skirtumai tapo menki, o geografinių barjerų tarp regionų sumažėjo dėl bandų migracijos. 1958 metais Italijos kinologų klubas patvirtino veislės standartą (pagal FCI – Nr. 201).
Šiandien maremos–abrucų aviganis išlieka labai vertinamas Italijoje ir kitose šalyse ne tik dėl savo gebėjimų sargauti avis, bet ir dėl palankaus temperamento bei gebėjimo saugoti kitus gyvūnus ar net namus.
Išvaizda
Maremos–Abrucų aviganis yra didelis, tvirtas, proporcingo ir įspūdingo sudėjimo šuo. Tai vienas iš tipinių „baltų avių sargų“ veislės atstovų, kuris pirmiausia išsiskiria storu, tankiu ir visiškai baltu kailiu. Veislės standartas apibūdina jį kaip didelį, tačiau grakštų ir orginalios išvaizdos šunį.
- Dydis: patinai paprastai siekia 65–73 cm ūgį ties gogu ir sveria 35–45 kg, patelės kiek mažesnės – 60–68 cm, 30–40 kg.
- Kailis: tankus, tiesus, gana ilgas (apie 8 cm), dvilypis – turi storą pavilnę, koja trumpesnis ant kojų ir snukio. Spalva – tik balta, nedidelės šviesiai gelsvos ar dramblio kaulo atspalvio žymės leistinos.
- Galva: gana didelė, bet proporcinga kūnui, snukis ilgas ir tiesus, nosis juoda, akys – vidutinio dydžio, migdolo formos, tamsiai rudos.
- Ausys: trikampės, prikibusios prie galvos, nedidelės, apaugusios plaukais.
- Oda ir raumenys: poodis storas, gerai išvystyti raumenys, krūtinė plati, nugara stipri.
Bendras šuns įspūdis – stiprus, galingas ir kartu harmoningas. Ši šunų veislė pritaikyta darbui lauko sąlygomis ištisus metus, todėl puikiai ištveria tiek šaltį, tiek karštį, neprarasdama savo žvalumo ir darbingumo.
Charakteris
Maremos–Abrucų aviganis nuo seno išsiskiria temperamentingumu, esant poreikiui – drąsa, o kasdienybėje – ramybe, pakantumu ir orumu. Pagrindinė šio šuns charakterio savybė – stiprus teritorinis ir sargumo instinktas. Veislė šimtmečius buvo auginama tam, kad savarankiškai saugotų bandas nuo pavojų, todėl šiandien maremos–abrucų aviganiai rodo išskirtinę nepriklausomybę, didelį budrumą ir gebėjimą priimti sprendimus be žmogaus įsikišimo.
- Lojalumas: labai ištikimi šeimininkui ir šeimai, jei tinkamai socializuoti.
- Sargumas: įgimtas sarginis instinktas, tačiau be priežasties neužpuola ir nepuola staiga. Labai gerai identifikuoja „savo“ žmones, gyvūnus ir teritoriją.
- Nepriklausomumas: linkę veikti savarankiškai, todėl dresūra būtinai turi būti nuosekli, pagrįsta pasitikėjimu ir kantrybe. Rekomenduojamas patyrusiems šunų augintojams.
- Draugiškumas: šeimos nariams ir pažįstamiems šuniui būdingas atsargus, bet šiltas bendravimas. Su svetimais išlieka atsargūs, bet agresija pasireiškia tik realios grėsmės atveju.
- Santykiai su vaikais ir gyvūnais: paprastai gerai sutaria su vaikais, kuriuos atpažįsta kaip „savo“, tačiau reikalauja pagarbos ir ribų. Kitiems gyvūnams tolerantiški, ypač jei kartu užaugo. Prastos tolerancijos gali būti su svetimais ar naujais gyvūnais, ypač jų atžvilgiu laikosi atsargiai.
Ši šunų veislė nėra linkusi nuolat rodyti prieraišumo ar dėmesio reikalavimo, dažnai renkasi savarankiškumą, bet kartu visada stebi savo aplinką ir „saugo“ savus – tiek šeimos narius, tiek kitus augintinius ar net namų teritoriją. Socializacija nuo mažumės yra būtina, kad šuo išmoktų atpažinti, kas yra grėsmė, o kas – draugas.
Priežiūra ir mityba
Maremos–Abrucų aviganis nėra itin reiklus priežiūrai, tačiau tam tikri aspektai yra ypatingai svarbūs, ypač dėl veislės kailio. Kailis natūraliai apsaugo nuo įvairių oro sąlygų, tačiau reikia periodinio šukavimo, ypač pavasarį ir rudenį, kai intensyviai šeriasi. Kailis linkęs „apsivalyti“, todėl dažnai maudyti nereikia – pakanka tik tada, kai labai purvinas.
- Kailio priežiūra:
- Šukuoti rekomenduojama bent kartą per savaitę, o šėrimosi metu – dažniau.
- Reikia tikrinti ir rūpintis ausų, akių švara, karpant nagų augimą.
- Kailio skutimasis ar trumpinimas nerekomenduojamas – natūralus sluoksnis saugo nuo klimato.
- Mityba:
- Subalansuota dieta – pagrįsta kokybišku, gerai virškinamu baltyminiu maistu su reikiamu kiekiu riebalų ir vitaminų.
- Kadangi veislė didelė, svarbu vengti staigaus antsvorio – permaitinimas gali lemti sąnarių sutrikimus.
- Vanduo visada turi būti šviežias ir lengvai pasiekiamas.
- Fizinė veikla:
- Maremos–abrucų aviganiui būtinas reguliarus judėjimas, ypač svarbus laisvas buvimas uždarame kieme ar ganykloje.
- Šiam šuniui nepakanka trumpų pasivaikščiojimų mieste – ideali aplinka yra ūkinės sodybos, erdvūs kiemai ar kaimo vietovės.
- Mažai rūpi sudėtingi triukai ar sportiniai užsiėmimai, tačiau meilė darbui ir teritorijos priežiūrai – išlikusi.
Sveikata ir paveldimumas
Maremos–abrucų aviganis – gana atspari ir ilgaamžė šunų veislė, tačiau dėl savo dydžio ir paveldimų ypatybių, kaip ir dauguma didelių aviganių, gali turėti specifinių sveikatos problemų. Gyvenimo trukmė dažniausiai siekia 11–13 metų.
- Dažnesnės sveikatos problemos:
- Klubo displazija: dažniausiai pasitaikanti didelių veislių problema, galinti sukelti judėjimo sunkumus ar chronišką skausmą vyresniame amžiuje.
- Alkūnės displazija: kaip ir klubo, sukelia sąnarių problemas, todėl veisiant būtinas veterinarinis patikrinimas.
- Akių ligos: kai kurios linijos gali būti linkusios į regos sutrikimus, todėl atlikti testus rekomenduojama, ypač jei planuojama veisti.
- Bendras sveikatos stiprinimas:
- Reguliarus fizinis aktyvumas, subalansuota mityba ir sveikatos patikrinimai pas veterinarą mažina paveldimų ligų riziką.
- Pirkdami šuniuką iš atsakingų veislynų, būtina klausti apie tėvų sveikatos testus, ypač dėl displazijos.
Kiekvienas maremos–abrucų aviganis skiriasi individualiai, tačiau tinkamai prižiūrimas ir socializuotas šuo gali būti ilgai sveikas, aktyvus ir džiuginti šeimą ištisus metus.
Tinka kam?
Maremos–abrucų aviganis – ne kiekvienam. Dėl savo dydžio, sargumo ir nepriklausomybės šiai veislei geriausiai tinka aktyvūs, patyrę šeimininkai, kuriems svarbus šuns prigimtinis noras saugoti ir prižiūrėti. Nors veislė tinka šeimoms, geriausia laikyti ją kaimo aplinkoje, sodybose, ūkiuose arba užmiesčio namuose, kur šuo gali netrukdomas dirbti sargo darbą ir turėti didelius laisvės plotus.
- Tinka:
- Patyrusiems šunų augintojams, gebantiems užtikrinti nuoseklią dresūrą ir socializaciją.
- Šeimoms su dideliais, aptvertais kiemais ir/arba turinčioms ganyklas ar ūkinius gyvulius.
- Žmonėms, norintiems patikimo teritorijos ar gyvulių sargo.
- Netinka:
- Gyvenantiems miesto bute ar mažoje aplinkoje, be galimybės šuniui laisvai judėti.
- Žmonėms, kurie ieško nuolat meilaus, „šešėlio tipo“ šuns.
- Neturintiems laiko užsiimti šuns socializacija ar dresūra.
Maremos–abrucų aviganį gali auginti ir šeimos su vaikais, jei vaikai supranta ir gerbia šuns ribas. Dėl didelio atkaklumo ir sargumo ši veislė reikalauja kantrybės ir supratimo apie šunų elgseną.
Įdomūs faktai
- Veislės atstovai Italijoje jau šimtmečius saugo ne tik avis, bet ir avis kartu su ganymo asilu, o kartais net ožkas ar namų paukščius.
- Viena iš nedaugelio šunų veislių, kurios oficialus pavadinimas apima du Italijos regionus.
- Maremos–abrucų aviganiai naudojami net Australijoje, kur saugo paukštį mažąją pingviną (Eudyptula minor) nuo plėšrūnų – šis unikalus projektas padėjo išsaugoti nykstančią pingvinų koloniją.
- Veislė nėra linkusi nuolat loti ar daryti triukšmo be reikalo – signalizuoja tik apie tikrus pavojus.
Apibendrinimas
Maremos–Abrucų aviganis – unikalus, senas, patikimas šuo, vertinamas dėl sargumo, nepriklausomybės ir ištikimybės šeimininkui. Dėl savo stipraus instinkto saugoti, atsparumo ir gebėjimo dirbti lauke ištisus metus, šis šuo labiausiai tinka ūkininkams, sodybų savininkams arba žmonėms, galintiems suteikti dideles laisvės erdves bei kokybišką fizinį aktyvumą. Tinkamai prižiūrimas maremos–abrucų aviganis tampa ne tik geru sargu, bet ir ištikimu, ramiu draugu visai šeimai. Vis dėlto, prieš renkantis šią veislę, svarbu objektyviai įvertinti patirtį, laikymo sąlygas ir gauti kuo daugiau informacijos apie šuns poreikius bei charakterį – taip užtikrinsite harmoningą santykį su šiuo nuostabiu keturkoju.
Veterinarijos gydytojas su ilgamete patirtimi, rašantis apie šunų, kačių ir kitų gyvūnų veisles, priežiūrą bei sveikatą. Jo tinklaraštyje galima rasti praktinių patarimų augintinių šeimininkams, moksliškai pagrįstos informacijos ir įdomių faktų apie gyvūnų elgseną bei kasdienybę.
