Akita: kilmė, charakteris, priežiūra ir sveikata šeimai

Akita – tai viena iš seniausių ir labiausiai gerbiamų japonų šunų veislių, garsėjanti ištikimybe, orumu ir stipria, įspūdinga išvaizda. Ši šunų veislė žavi ne tik savo išskirtine išvaizda, bet ir unikaliu charakteriu bei istorija, siekiančia šimtmečius Japonijos kultūros tradicijų. Akita dažnai vadinama nacionaliniu Japonijos lobiu ir laikoma pasididžiavimo, drąsos ir ištikimybės simboliu. Šios veislės atstovai yra ne tik puikūs šeimos sargai, bet ir nepaprastai prisirišę prie savo žmonių, nors reikalauja specifinės priežiūros bei patyrusio šeimininko. Straipsnyje išsamiai aptariami akita šunų kilmė, išvaizda, būdo savybės, priežiūros ypatumai, sveikata ir tinkamumas įvairiems šeimininkams, remiantis patikimais šaltiniais ir tarptautinių kinologų organizacijų rekomendacijomis.

Kilmė ir istorija

Akita šunų veislės šaknys siekia šiaurinės Japonijos prefektūrą – Akita, kuri ir davė veislei vardą. Senovėje šie šunys buvo auginami kaip sargybiniai, medžiokliniai ir koviniai gyvūnai. Pirmieji jų protėviai susiformavo daugiau nei prieš tūkstantį metų, o iš archyvinių įrašų galima spėti, kad ši veislė buvo ypač vertinama tarp samurajų, kurie akitas laikė garbės ir statuso simboliu.

Iš pradžių akitos buvo naudojamos didelių žvėrių – meškų, elnių ar šernų – medžioklei, todėl joms būdingas stiprus medžioklinis instinktas, ištvermė ir drąsa. 19–ame amžiuje, siekiant padidinti dydį ir tvirtumą, veislė buvo kryžminama su kai kuriomis vakarų šunų veislėmis, pavyzdžiui, mastifais ir tosa inu. Vėliau, norint išsaugoti tradicinius bruožus, selekcininkai ėmėsi griežtos selekcijos, kad išlaikytų autentišką akitos išvaizdą ir būdą.

Antrasis pasaulinis karas labai pakenkė veislei – daugelis šunų žuvo, o išlikusių populiacija buvo gana maža. Tačiau dėka atsidavusių entuziastų Japonijoje šios veislės populiacija buvo atkurta. Šiandien egzistuoja dvi pagrindinės akita veislės atmainos: japoniška (akita inu) ir amerikietiška (american akita). Abi jos yra tarptautiniu mastu pripažintos ir atitinka panašią morfologiją bei standartus, tačiau skiriasi kai kuriomis išvaizdos bei charakterio detalėmis.

Išvaizda

Akita – didelis, stiprus ir puošnus šuo, pasižymintis harmoninga, proporcinga kūno sandara. Veislės aprašyme akcentuojami keli pagrindiniai bruožai:

Dydis: Akitos yra stambios – suaugusi patelė sveria 32–45 kg, patinas – 37–59 kg. Aukštis ties gogu: patinai 67–71 cm, patelės – 61–66 cm (pagal FCI standarto duomenis).
Kailis: Dvigubas, tankus ir tiesus. Viršutiniai plaukai ilgesni, šiurkščios tekstūros, pavilnė – minkšta ir tanki. Kailio ilgis ypač išryškėja aplink kaklą, uodegą ir šlaunis.
Spalva: Tradiciškai akitos būna balta, rauda (ruda su baltais žymėjimais), sezamo (kailis plaukuose turi ir tamsių, ir šviesių pigmentų) ar brindo (tigrinė). Leistinas „urajiro“ – šviesesnis pilvas, krūtinė ir snukis.
Galva: Plati, su aiškiai išreikšta snukio ir kaukolės riba, trumpu stipriu snukiu bei vidutinio dydžio, storomis, stačiomis ausimis.
Akys: Nedidelės, migdolo formos, tamsiai rudos spalvos.
Uodega: Stora, aukštai išaugusi, užriesta ant nugaros.

Amerikietiškos akitos dar stambesnės, galva masyvesnė, platesnis krūtinės raumeningumas bei platesnis snukis. Japonų akitos kiek dailesnes, kampuotesnės ir šiek tiek rafinuotesnio sudėjimo.

Charakteris

Akita garsėja kaip tylus, orus, ištikimas ir labai šeimyniškas šuo. Šios veislės šunys žmonėms puikiai žinomi dėl ištikimybės legendos apie Hachiko – šuns, kuris ištisus metus laukė mirusio šeimininko. Iš tiesų, akitos yra labai prisirišusios prie savo šeimos, ypač prie vieno asmens, linkusios savo žmones nuolat saugoti ir būti jiems atsidavusios.

Pagrindiniai akita būdo bruožai:

Savarankiškumas: Tai šunų veislė, pasižyminti stipria valia. Akitos dažnai rodo nepriklausomybę, tad dresuoti jas gali būti sudėtingiau nei kitus šunis – reikalingas kantrus, nuoseklus ir patyręs šeimininkas.
Ramybė ir orumas: Akitos dažniausiai elgiasi santūriai, nelinkusios be reikalo loti ar be reikalo rodyti emocijų. Dėl to puikiai tinka būsto ramybei užtikrinti, tačiau taip pat visada stebi aplinką.
Draugiškumas šeimai: Dauguma akitų yra švelnios savo šeimai, ypač vaikams, kuriuos pažįsta nuo mažens. Tačiau šios šunų veislės augintiniai dažnai būna atsargūs ar net šalti su svetimais žmonėmis.
Sargi prigimtis: Akita – puikus sargas. Jie natūraliai gina savo teritoriją, šeimą ir yra pasiruošę atstovėti, jei reikia.
Santykiai su kitais gyvūnais: Dėl ankstyvų kovinių ir medžioklinių impulsų akitos gali būti sunkiai socializuojamos su kitais gyvūnais, ypač tos pačios lyties šunimis. Laiku pradėta socializacija ir dresūra – būtina.

Akita – nuostabus augintinis patyrusiam, atsakingam šeimininkui, kuris gali užtikrinti aiškias taisykles, ribas ir pagarbų bendravimą.

Priežiūra ir mityba

Nors akita atrodo nepriklausomas ir stiprus šuo, ši veislė turi specifinių priežiūros reikalavimų, apie kuriuos svarbu žinoti būsimam šeimininkui.

Kailio priežiūra: Kailis yra dvigubas ir sezoninio šėrimosi metu šuo gausiai meta pavilnę – dažniausiai pavasarį ir rudenį. Rekomenduojama bent 2–3 kartus per savaitę šukuoti, o šėrimosi laikotarpiu – dar dažniau. Dažno maudymo akitai nereikia (iki 3 kartų per metus), nebent šuo stipriai išsipurvina.
Fizinis aktyvumas: Akitos reikia maždaug 1–1,5 valandos aktyvios fizinės veiklos per dieną. Geriausia reguliariai vesti ilgus pasivaikščiojimus, užsiimti žaidimais, treniruotėmis. Svarbu atsiminti, kad akitai būdingas stiprus medžioklės instinktas, tad vedžioti patartina tik su pavadėliu ar aptvertoje teritorijoje.
Protinė stimuliacija: Protingos, kiek užsispyrusios akitos mėgsta iššūkius, todėl rekomenduojama pasiūlyti žaislų, treniruotes (paklusnumo, kvapų atpažinimo ir pan.), galvosūkius.
Mityba: Rekomenduojama pasirinkti aukštos kokybės šunų maistą, atitinkantį didelių, aktyvių šunų poreikius, su tinkamu baltymų, riebalų ir mikroelementų santykiu. Tinkama dieta padeda išvengti nutukimo, kuris ypač pavojingas šiai veislei, turinčiai polinkį į sąnarių problemas.
Dresūra ir socializacija: Nuo mažumės svarbu nuosekliai socializuoti akitą – susipažindinti su įvairiais žmonėmis, kitais šunimis, skirtingomis situacijomis. Geriausi rezultatai pasiekiami pasitelkiant pozityvius mokymo metodus, kantrybę, aiškias taisykles.

Sveikata ir paveldimumas

Kaip ir daugelis didelių šunų veislių, akita nėra apsaugota nuo tam tikrų paveldimų ligų, todėl atsakinga veislininkystė ir reguliari profilaktika yra ypač svarbios.

Klubo ir alkūnės sąnarių displazija: Tai viena dažniausių didelių šunų veislėse pasitaikančių problemų, galinti sukelti šlubavimą, sąnarių skausmą ir net invalidumą.
Autoimuninės ligos (pvz., VKH sindromas, pemfigusas): Gana dažnos akitai autoimuninės ligos, todėl svarbu reguliariai tikrinti šuns odą, gleivines, akis, konsultuotis su veterinarais.
Hipotirozė: Skydliaukės nepakankamumas aptinkamas šioje veislėje dažniau nei kai kuriose kitose ir dažniausiai pasireiškia energijos stoka, kailio pokyčiais, polinkiu tukti.
Akių ligos: Tokios kaip progresuojanti tinklainės atrofija, katarakta, entropionas taip pat pasitaiko akitoms dažniau.
Uždegiminės odos ligos: Akitoms būdingos jautresnė oda, todėl svarbu pasirinkti tinkamą mitybą, šampūnus, reguliariai tikrinti kailį.
Skiepai ir parazitų kontrolė: Standartinės šunims reikalingos vakcinos, žarnyno parazitų, blusų ir erkių kontrolė privalomi.

Gerai prižiūrima akita paprastai gyvena 10–13 metų. Įsigyjant šios veislės šuniuką svarbu reikalauti veisėjo atliktų genetinių tyrimų tėvams, ypač dėl displazijos ir autoimuninių ligų.

Tinka kam?

Akita šunų veislė nėra tinkama kiekvienam. Ši veislė rekomenduojama:

Patyrusiems, atsakingiems šeimininkams, kurie turi žinių apie didelius, nepriklausomus šunis.
Šeimoms su didesniais vaikais, gebančiomis iš anksto paaiškinti ir prižiūrėti pagarbų elgesį su šunimi.
Žmonėms, ieškantiems ramaus, oraus, išskirtinai ištikimo šuns, pasirengusiems užtikrinti pakankamą judėjimą, dresūrą ir socializaciją.
Gyvenantiems nuosavame name su saugia, aptverta teritorija, nes akita mėgsta stebėti aplinką, saugoti teritoriją ir būti lauke.

Netinka:

Pirmą kartą šunį įsigyjantiems žmonėms be patirties.
Labai užsiėmusiems, daug laiko namuose nepraleidžiantiems žmonėms.
Šeimoms su mažais vaikais bei daugeliu augintinių, kurių kontrolė būtų sudėtinga.
Gyvenantiems mažame bute be galimybės pakankamai aktyviai užsiimti su šunimi.

Įdomūs faktai

Japonijoje akita yra laikoma ištikimybės bei ilgaamžiškumo simboliu – neretai dovanų naujagimiui ar ligoniui įteikiama mažytė akitos figūrėlė, linkint sėkmės ir sveikatos.
Visame pasaulyje garsiausia akita – Hachiko – pagarsėjo savo neįtikėtina ištikimybe: devynerius metus kiekvieną dieną laukė šeimininko jų susitikimo vietoje Tokijo Šibuja stotyje, net ir po šeimininko mirties. Hachiko skulptūra tapo populiaria susitikimų vieta, o jo istorija ekranizuota ir Holivude.
Veislės diena Japonijoje švenčiama kasmet – Akitos prefektūroje organizuojami renginiai, parodos ir šventės, skirtos šios šunų veislės populiarinimui.

Apibendrinimas

Akita yra kilni, stipri, nepriklausoma ir ištikima šunų veislė, kuri vertinama dėl savo unikalios išvaizdos, charakterio bei gilių istorinių šaknų. Nors šie šunys pasižymi ramumu ir dideliu lojalumu šeimai, jų savarankiškumas ir stipri sargi prigimtis reikalauja atsakingo, kantraus ir daug žinių turinčio šeimininko. Akitos tinka patyrusiems šunų mylėtojams, pasirengusiems skirti laiko socializacijai, dresūrai ir priežiūrai. Renkantis šį augintinį būtina atidžiai įvertinti veislės poreikius, galimas sveikatos problemas ir užtikrinti pakankamą fizinį, protinį krūvį bei tinkamą aplinką. Tinkamai prižiūrima akita gali tapti ne tik ištikimu draugu, bet ir tikru šeimos pasididžiavimu.

Tomas Valeika

Veterinarijos gydytojas su ilgamete patirtimi, rašantis apie šunų, kačių ir kitų gyvūnų veisles, priežiūrą bei sveikatą. Jo tinklaraštyje galima rasti praktinių patarimų augintinių šeimininkams, moksliškai pagrįstos informacijos ir įdomių faktų apie gyvūnų elgseną bei kasdienybę.